KTU mokslininkės: darbo našumas – kokios galimybės jį didinti?

Alina Stundžienė ir Asta Baliutė, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentės

Ne veltui skirtingos šalys, įvairūs jų sektoriai ar įmonės yra lyginamos tarpusavyje pasitelkiant darbo našumo (produktyvumo) rodiklį. Ekonomikoje šis rodiklis nurodo ribotų žmogiškųjų išteklių panaudojimo lygį tam tikros apimties produkcijai gaminti, be to, siejamas su šalies ekonominiu augimu.

Tačiau mokslininkai kelia klausimus: kaip šiuo skaitmeninių technologijų plėtros ekonomikoje laikotarpiu padidinti darbo našumą, kaip motyvuoti darbuotojus dirbti produktyviau. Darbdaviams taip pat aktualu, ar atlyginimų didinimas skatina darbuotojus dirbti našiau, koks investicijų vaidmuo ir kokios darbo produktyvumo augimo ribos.

Be abejo, mažiau išsivysčiusios šalys turi daugiau potencialo didinti darbo našumą, nes šio rodiklio lygmuo yra žemesnis. Šiam tikslui diegiamos pažangios technologijos, investuojama į įgūdžių stiprinimo ir kvalifikacijos kėlimo programas. Bet ar galima darbo našumo lygį didinti išsivysčiusiose šalyse?

Darbo našumas Lietuvoje turi potencialo augti

Darbo našumas įvairiuose Lietuvos sektoriuose skiriasi. Didžiausias jis – nekilnojamojo turto operacijų sektoriuje: 2021 m. sukurta pridėtinė vertė, tenkanti vienam darbuotojui, siekė 187,9 tūkst. Eur, tačiau šis sektorius generuoja palyginti nedidelę bendrąją vertę šalies mastu (6,5 proc.).

Viena svarbiausių ūkio šakų Lietuvoje – apdirbamoji gamyba, kuri, lyginant su kitomis ekonominės veiklos rūšimis, generuoja didžiausią pridėtinę vertę šalyje. Praėjusiais metais apdirbamoji gamyba šalyje sukūrė 18,5 proc. visos bendrosios pridėtinės vertės (9,1 mlrd. Eur). Darbo produktyvumas šiame sektoriuje yra mažesnis nei kai kuriose kitose veiklos srityse, tačiau vertinant tai, kad gamybos sektorius yra imlus technologijoms, kurios nemaža dalimi leidžia prisidėti prie produktyvumo didinimo, potencialo jį didinti šiame sektoriuje yra.

Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvos apdirbamosios pramonės produktyvumas atsilieka daugiau nei du kartus nuo Europos Sąjungos vidurkio, net ir įvertinus pagamintų produktų kainų lygių skirtumus tarp šalių.

Darbo našumo lygis itin sparčiai neauga

Galima pastebėti, kad Europoje apdirbamosios gamybos darbo našumo augimas pastaraisiais metais nėra toks spartus, koks buvo prieš porą dešimtmečių. Taigi iškyla rizika, kad atotrūkis tarp labiau produktyvių ir mažiau produktyvių šalių nemažės taip sparčiai, kaip galbūt norėtųsi.

Darbo produktyvumo augimas našesnėse šalyse pastaruosius 15-20 metų praktiškai didėjo nežymiai ir augo po 0-5 proc. kasmet. KTU mokslininkės, remiantis istoriniais duomenimis, įvertino, kad darbo produktyvumą ir jo augimą sieja logaritminis ryšys, t. y. šiam rodikliui didėjant, jo augimas lėtėja. Tai reiškia, kad esant dabartiniam našumui šalyse, tokiose kaip Bulgarija, Rumunija, Baltijos šalys, Slovakija, Slovėnija, Čekija, Kroatija, Vengrija, Lenkija, Portugalija, Kipras ir Graikija, kur darbo našumas žemesnis nei vidutinis Europoje, tikėtinas 3-6 proc. kasmetinis darbo produktyvumo augimas, kai tuo tarpu likusiose, labiau našiose šalyse galimas 1-2 proc. darbo produktyvumo augimas kasmet.

Iš esmės yra du pagrindiniai būdai skatinti darbo produktyvumo augimą – tai investicijos į naujas technologijas ir investicijos į žmogiškąjį kapitalą, keliant ne tik darbuotojų kvalifikaciją, bet ir jų motyvaciją dirbti. Darbuotojų kvalifikacija ir įgūdžiai yra itin svarbūs, tad įmonių investicijos į mokymus ir kvalifikacijos kėlimą yra neabejotinai būtinos. Kita vertus, ne paslaptis, kad nemažai daliai darbuotojų viena iš svarbiausių motyvacijos priemonių – darbo užmokestis.

Atlygio didinimas – didesnis darbuotojo našumas?

Atlyginimas bei kitos personalo išlaidos mažiau našiose šalyse yra mažesnės, bet santykinai darbo užmokesčio augimas šiose šalyse spartesnis nei labiau našiose šalyse. Be to, žemesnį darbo produktyvumą turinčiose Europos šalyse darbo produktyvumas didėja lėčiau nei auga darbo užmokestis.

Vis dėlto kol kas nėra aiškaus atsakymo, kaip darbuotojo atlyginimas yra susijęs su darbo produktyvumu. Nėra vieningos nuomonės ne tik dėl ryšio stiprumo – mokslininkai nesutaria ir dėl priežastingumo. Nemaža dalis mokslininkų teigia, kad darbo našumo augimas yra pagrindas kelti atlyginimus, t. y. atlyginimas gali būti didinamas tik augant darbuotojo našumui. Žinoma, darbo užmokesčio didinimą skatina ir kiti veiksniai, tokie kaip infliacija, darbuotojų stygius, konkurencija bei tikimybė, kad darbuotojas bus perviliotas kitos įmonės.

Tačiau kita dalis ekonomistų kelia atvirkštinį klausimą ir skatina diskusijas, ar aukštesnis darbo atlygis ir kitos personalo išlaidos bei naudos darbuotojui skatina darbuotojus dirbti našiau. Remiantis Europos šalių istoriniais duomenimis, KTU mokslininkės nustatė, kad Europoje atlygio augimas visgi kelia darbo produktyvumą, bet ne atvirkščiai. Personalo kaštų padidėjimas 1 procentu kelia darbo produktyvumą maždaug 1,78 proc. ilguoju laikotarpiu.

Atlyginimų didinimas mažina įmonių pelną, tad šios ne visada suinteresuotos didinti darbuotojų atlyginimus kol tam tikros specialybės ir kvalifikacijos darbuotojų netrūksta rinkoje. Svarbi taip vadinamoji darbuotojų kvalifikacijos atitikimų derinimo ekonominė koncepcija, kuri teigia, kad pasiekiami aukštesni įmonės rezultatai, kai darbuotojai komandoje kartu dirba su tos pačios, tikėtina – aukštos, kvalifikacijos kolegomis. Tačiau aukštos kvalifikacijos darbuotojams reikia mokėti aukštą darbo užmokestį ir ilgametę patirtį turinčios kompanijos tai daro. Darbo našumo rodiklis taip pat didėja, jei diegiant technologijas įmonės optimizuoja gamybos išteklius – t. y. mažina darbuotojų skaičių. Kita vertus, jokia veikla nevyksta be žmogiškojo kapitalo ir technologijos pilnai negali jo pakeisti.

KTU mokslininkių atliktas tyrimas, kuriame naudojami ilgojo laikotarpio Europos šalių statistiniai duomenys, rodo, kad atlyginimų augimas nebūtinai reiškia mažesnį įmonių pelningumą. Mokslininkių skaičiavimais, atlyginimų augimas didina ne tik darbo produktyvumą, bet gali padidinti ir bendrąją veiklos maržą (rodiklį, atspindintį veiklos pelningumą, t. y. bendroji pridėtinė vertė, iš kurios atimti visi personalo kaštai, padalinta iš bendros apyvartos), kai apyvarta vienam darbuotojui yra stabili.

Apyvartos augimas taip pat daro teigiamą įtaką darbo našumui, tačiau neigiamai veikia bendrąją veiklos maržą. Vis dėlto mokslininkių vertinimu, apyvartos įtaka darbo našumui yra mažesnė nei personalo išlaidų. Todėl keliant atlyginimus galima pasiekti didesnį darbo našumą bei įmonės pelningumą.

Kiek darbo našumą veikia investicijos į materialųjį turtą?

Technologinė pažanga ir skaitmenizacija neabejotinai didina kapitalo našumą, tuo pačiu – ir darbo našumą. Investuojant į naujas technologines gamybos linijas, procesus, programinę įrangą, keičiasi naudojamo kapitalo ir darbuotojų santykis priklausomai nuo gaminamos produkcijos ar paslaugos specifikos.

Autorių tyrimai tik iš dalies patvirtino teigiamą ryšį tarp darbo našumo ir investicijų į materialųjį turtą, tenkančių vienam darbuotojui, ilguoju laikotarpiu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad investicijų poveikio stiprumas darbo našumui skiriasi tarp Europos šalių.

Be to, verta pastebėti, kad kai kuriose šalyse, ypač mažiau našiose, istoriškai fiksuojamas netgi neigiamas ryšys tarp investicijų į materialųjį turtą ir darbo produktyvumo – tai reiškia, jog lėšos naudojamos neefektyviai. Lietuvoje bendrosios investicijos į mašinas, įrengimus, transporto priemones ir inventorių pastebimai didina darbo našumą, tačiau to negalima pasakyti apie investicijas į kitą materialųjį turtą.