KTU profesorius Thomas Bryeris: Amerikos demokratija kryžkelėje, bet mes jau ne toje pusėje

Apie pastarųjų kelių savaičių įvykius JAV vis garsiau diskutuojama šalies teisėkūros institucijose, teismų salėse, socialinėse medijose bei gatvėse. Daugelis keliamų klausimų yra susiję su vertybėmis: kas mes esame kaip šalis, kokie mes esame žmonės.

Prieš kurį laiką Džeimsas Clyburnas, kongreso narys iš Pietų Karolinos pareiškė, kad Jungtinių Valstijų demokratija atsidūrė kryžkelėje. Į gerbiamo ilgamečio kongresmeno įžvalgą dera įsiklausyti. Ką tai reiškia „demokratija atsidūrė kryžkelėje“?

Kontekstas

Diskusiją apie demokratiją siūlau pradėti nuo trijų įvykių – atskaitos taškų. Pirmasis – protestas Mičigane, kai pusiau automatiniais šautuvais apsiginklavę protestuotojai stovėjo ant Mičigano valstijos sostinės pastato laiptų. Taip žmonės protestavo prieš COVID-19 karantino ribojimus ir prašė atidaryti Mičigano valstijos sienas.

Keliu pirmąjį klausimą – kokios yra šių žmonių teisės ir pareigos? Ar jie gali atstovauti mūsų viešąjį interesą mūsų miestuose bei atstatę ginklus reikalauti pakeisti politiką? Protestas turėjo ir šalininkų, vienas jų – JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Jis socialiniame tinkle „Twitter“ pasidalino įrašu, kuriame prašė išlaisvinti Mičiganą, Masačiusetsą, Niujorką bei kitus miestus, kuriuose buvo taikomi griežti apribojimai. Taigi, kas yra priimtina, kalbant apie žodžio laisvę, piliečių nuomonę bei viešus susibūrimus?

Kito probleminio aspekto iliustracijai galime pasirinkti prezidento įrašus socialiniame tinkle „Twitter“, kurie vėliau buvo paženklinti kaip klaidinantys ir propaguojantys smurtą. Iš to kyla tokie klausimai: kiek žodžio laisvės galima suteikti socialinių medijų vartotojams? Ar egzistuoja internetinės kalbos reguliavimo galimybė? Jei taip, kaip tai galėtų veikti? Kas turėtų priimti su tuo susijusius sprendimus?

Po to, kai „Twitter“ įrašai buvo pažymėti, o jų turinys patikrintas, prezidentas pasirašė įsakymą pakeisti socialinius tinklus valdančių bendrovių teisinį statusą, suteikiantį asmenims teisę paduoti jas į teismą, todėl jos tapo nebesaugomais subjektais. Dėl to bendrovės gali imti bijoti cenzūruoti tam tikrus žodžius ir skelbiamą turinį. Prezidento pasirašytas įsakymas komunikaciją socialinėse medijose apibrėžia kaip „svarbią prasmingam dalyvavimui Amerikos demokratijoje“. Prezidentas baiminasi, kad jeigu leisime socialiniams tinklams priimti sprendimus dėl privačių piliečių ar valstybės pareigūnų skelbiamo turinio, vartojamos kalbos, žodžių, suteiksime privačioms korporacijoms per daug galios ir tai sužlugdys Amerikos demokratiją.

D. Trumpas pasirašytame įsakyme taip pat paminėjo savo apkaltą ir kitus „Twitter“ įrašus, kurie nebuvo pažymėti kaip klaidinantys, keldamas klausimą, kad jei kas nors kitas gali klaidinti, kodėl jam tai neleidžiama? Nors faktų tikrinimo tikslumas visada kelia klausimų, susijusių su tuo, kas gali būti laikoma faktu, o kas – ne, šis klausimas aktualesnis tiems, kurie rūpinasi žodžio laisve. Kas ir kaip turėtų ją reguliuoti? Ar tai turėtų daryti valdžia? Ar privačios korporacijos? Ar patys vartotojai? Tai – pagrindiniai klausimai, kuriuos turėtume kelti diskusijoje apie žodžio laisvę, kuri tampa neišvengiama.

Paskutinis įvykis – riaušės ir protestai kaip atsakas į George‘o Floydo nužudymą bei visi kiti dėl to šalyje kilę neramumai. Čia vėlgi galime kelti tuos pačius klausimus dėl žodžio, viešų susibūrimų laisvės. Kokie asmenys ar institucijos nustato, kas yra saugu, kas nesaugu? Kokios yra tinkamos komendanto valandos, kokios ne? Kas yra teisėta, kas ne? Kaip rasti šių skirtingų išraiškos formų pusiausvyrą, kad užtikrintume, jog giname savo laisves tokiu būdu, kuris užtikrina ir bendrą šalies gerovę?

Tikslai

Yra viena garsi istorija apie Jungtinių Amerikos Valstijų sukūrimą. Po to, kai buvo parengtas Jungtinių Valstijų Konstitucijos juodraštis, Dr. Benjaminas Franklinas išėjo pasivaikščioti. Sakoma, kad prie jo priėjusi moteris paklausė: „Dr. Franklinai, ką mums davėte, kokią vyriausybę?“. Jis atsakė: „Mes jums davėme respubliką, jei sugebėsite ją išlaikyti“. Pastarosiomis savaitėmis ši frazė tapo labai populiari – ją kartoja ir demokratai, ir respublikonai, ir visi kiti.

Taigi mums buvo duota respublika, mes turime atstovaujamosios demokratijos valdymo formą, ji yra mūsų, ji išliks, ji bus stipri. Tai yra – jei ją puoselėsime. Jei palaikysime jos gerą formą, jei užtikrinsime jos sveiką būklę. Turėsime respubliką, jei sugebėsime ją išlaikyti. Ką tai reiškia? Konstitucijoje ir Konstitucijos preambulėje yra iškelti šeši tikslai, kurių turi siekti vyriausybė, priimdama įvairias Konstitucijos nuostatas. Konstitucija turėtų užtikrinti tobulesnę sąjungą. Šalyje turėtų vyrauti teisingumas, vidinė ramybė, bendra gynyba, visuotinė gerovė, ir visi mes turėtumėte džiaugtis laisve.

Kiek šie šeši tikslai dera tarpusavyje, kaip jie veikia kartu? Kokie yra galimi konfliktai? Tarp laisvės ir visuotinės gerovės idealo? Tarp laisvės ir ramybės? Tarp tobulos sąjungos ir ramybės? Tarp tobulos sąjungos ir teisingumo? Matyti, kad Jungtinių Valstijų valdymo formos eksperimentas reiškia nuolatinę kovą tarp vertybių, susijusių su šiais skirtingais tikslais. Tam tikra prasme, Prezidentas D. Trumpas, visai neseniai tai pripažino. Jis teigė: „Mes negalime turėti laisvės, jei nėra teisingumo. Be teisingumo negali būti laisvės“. Daugeliu atvejų tai – reikšminga mintis. Deja, pagal Prezidento teisingumo supratimą vyriausybė ne tiesia pagalbos ranką, siekdama atstatyti socialinį teisingumą, propaguoti lygybę ar gerovę, jo supratimu, vyriausybė turi remtis principu „įstatymas ir tvarka“, siekdama užtikrinti stabilumą, drausmę, užtikrinti pavaldumą įstatymams.

Kaip šių tikslų pasiekti?

Vienas iš siūlymų pasiekti arba bent jau taikiai ir palaipsniui suderinti visus šiuos šešis tikslus yra praktikuoti tai, ką pasiūlė vienas prancūzas po apsilankymo JAV 1900-ųjų pradžioje: mūsų gebėjimas būti laisvais, gebėjimas siekti sėkmės, gebėjimas džiaugtis laisve ir būti laisviems priklauso nuo to, ar visi aplink mus turi galimybę daryti tą patį.

Jei ne visi aplink mus yra sėkmingi, jei ne visi turi vienodas galimybes pasiekti sėkmę, mes taip pat negalime būti sėkmingi. Jei aplinkiniai nesijaučia saugūs dėl savo laisvės, mes taip pat nebūsime dėl jos užtikrinti. Mūsų ribas nustato aplinkinių ribos. Ši idėja turbūt geriausiai apibrėžia tai, kuo mes galėtume tapti. Vis dėlto, net ir suprasdami, kad tokia samprata atitinka mūsų pačių interesus, susiduriame su institucinėmis ir psichologinėmis kliūtimis, dėl kurių negalime to įgyvendinti praktikoje. Apibendrinant galima teigti, kad individualizmas užkerta kelią tinkamai suprasti ir praktikuoti asmeninį interesą ir neleidžia nuosekliai siekti šešių JAV Konstitucijoje įvardytų tikslų.

Kalbėdamas apie individualizmą, turiu omenyje ne norą tikėti savimi ir puoselėti savo tapatybę – individualizmą čia įvardiju kaip idėją, kad aš, individas, nematau, ką aplink mane veikia kiti žmonės, nekreipiu dėmesio į aplinkinių žmonių rūpesčius. Alexisde‘as Tocqueville‘as (anksčiau minėtas lankytojas iš Prancūzijos) savo knygoje „Demokratija Amerikoje“ apibrėžė šią individualizmo grėsmę taip: „Matau begalę žmonių, vienodų ir lygiaverčių, kurie nuolat sukasi ratu, ieškodami smulkių ir banalių malonumų, kuriais pamalonina savo sielą. Kiekvienas iš jų, susitelkęs ties savimi, beveik neatkreipia dėmesio į kitų likimą. Žmoniją jam sudaro tik jo vaikai ir asmeniniai draugai. Kalbant apie likusius žmones – jie netoli, tačiau jis jų nepastebi. Jis liečia juos, bet nieko nejaučia. Jis egzistuoja savyje ir pats sau”. Tai – individualizmo rizika. Asmenys, kuriems rūpi tik jie patys arba tik aplink juos esantis siauras ratas, o ne kiti.

JAV susiduriame su problema, vadinama neatsakingu atstovavimu. Nors turime reprezentacinę valdymo sistemą – išrenkame vietos vyriausybės, valstijos vyriausybės, nacionalinio kongreso narius – eilinis pilietis, jei įmanoma jį taip įvardinti, neturi žinių ar įrankių, ir tam tikra prasme – įgūdžių – pareikalauti iš savo išrinktųjų atskaitomybės. Eilinis pilietis nežino ar asmuo, tarnaujantis Vašingtone ar miesto centre, ar valstijos sostinėje, iš tikrųjų elgiasi tinkamai, iš tiesų atstovauja rinkėjų interesus.

Nebeliko ryšio tarp reprezentavimo ir atskaitomybės. Kai šis ryšys nutrūkęs, galime teigti, o ir filosofai yra teigę, kad tokioje situacijoje atskaitomybė iš viso neegzistuoja. Taigi turime problemą, užkertančią kelią mūsų gebėjimui teisingai suprasti asmeninį interesą. Domimės tik savimi, esame godūs, daugelis piliečių ir valdžios institucijų, kurios yra sugalvotos ir sukurtos žinant, kad žmonės domisi tik savimi, kenčia nuo korupcijos. Džeimsas Madisonas yra rašęs, jog jei žmonės būtų angelai, mums nereikėtų tikrinti valstybės tarnyboje dirbančių asmenų tam, kad užtikrintume, jog jie dirba visuomenei, o ne sau. Vis dėlto, mes nesame angelai.

Ar galėtume būti geresni?

Taigi, susidomėjimas savimi trukdo. Visuomenėje mums suteikiama nevienoda teisė pasisakyti, kai kurie esame laikomi patikimais politikos formuotojais, kiti – mažiau patikimais veikėjais. Nelygybė ryškėja: gatvės protestuose – tiek beginklių, tiek ginkluotų žmonių – girdime balsus tų, kurių niekas iki šiol nesiklausė, jie siekia įtvirtinti savo teisę remti kažkurią pusę. Tačiau mums suteikiama nevienoda teisė pasisakyti ir tai neleidžia mums teisingai suprasti savo interesų. Bijome KITO, bijome mažumų, bijome žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis, atrodančių kitaip, manančių kitaip, ir tai tuo pačiu trukdo mums judėti teigiama linkme. Tada atsiranda institucijos, taisyklės, įstatymai, politika ir jos rezultatai, paremti išankstinėmis nuostatomis ir diskriminacija.

Pavyzdžiu, viešai prieinamais duomenimis, vidutinės baltųjų pajamos JAV siekia 71 tūkst. dolerių per metus, vidutinės juodaodžių pajamos JAV – 41 tūkst. dolerių per metus. Vidutiniškai baltieji turi 171 tūkst. JAV dolerių vertės turto; juodaodžiai – 17 600 JAV dolerių vertės turto. Taigi, mes matome didžiulį turto ir pajamų skirtumą tarp skirtingų rasių. Nedarbo lygis: 14,2 proc. baltaodžiams ir 16,7 proc. juodaodžiams. Skurdas: 8,1 proc. baltaodžių ir 20,8 proc. juodaodžių jį patiria. Jei išplėstume skurdo sąvoką, skaičiai galėtų būti dar iškalbingesni.

Taigi, nuostatos ir diskriminacija egzistuoja, bet, žinoma, turime demokratinių priemonių, kuriomis galime pasinaudoti, kad ištaisytume šias skriaudas, kad patobulintume institucijas. Tos demokratinės priemonės yra: balsuoti, pasisakyti – išreikšti savo poziciją, savanoriauti, pakviesti kitus dalyvauti pokalbyje, diegti naujas praktikas, politiką, procedūras tam, kad būtų galima pataisyti susiklosčiusią situaciją. Štai šie įrankiai mums padėtų išrasti naujas arba pertvarkyti esamas procedūras, kurios šiandien leidžia policijos pareigūnams vykdyti išpuolius ir neteisingai elgtis su juodaodžiais Jungtinių Valstijose miestuose.

Vis dėlto, egzistuoja ir nedemokratinė praktika, kurią galima atpažinti daugelio Amerikos visuomenės sluoksnių veiksmuose ir kalbose. Šią praktiką galima apibrėžti žodžiais: šmeižti, pažeisti, smurtauti, individualizuoti ar įsiveržti. Darau išvadą, kad nors Jungtinės Valstijos iš idėjos yra demokratinė valstybė ir visuomenė, veiksmai rodo ką kita. Tokia išvada skamba liūdnai. Prisimenant straipsnio pradžioje cituotą Džimas Clyburną, teigusį, jog JAV demokratija yra kryžkelėje, pridėčiau, jog ją peržengėme ir einame ne ta linkme, turime rasti kelią atgal. Turime institucijas ir asmenis, kurie trukdo mums teisingai suprasti savo interesus. Siekdami konstitucijoje apibrėžtų tikslų pusiausvyros esame amžinoje kelionėje. Taip ši šalis buvo sukurta nuo pat pradžių. Mes esame didžiulio eksperimento, kuris vadinasi Jungtinės Valstijos, dalis. Tai – šalis, kuri sukurta taip, jog mes nuolatos keliautumėme pusiausvyros link.

Vis dėlto amžinos kelionės amžinas klausimas turėtų būti: „ar galime tapti geresniais“? Pavyzdžiui, kalbant apie individualizmą, ar galime ugdyti bendrystę savanoriaudami ir kviesdami kitus bendrauti? Kalbant apie neatsakingą reprezentaciją, ar galime apie tai kalbėtis su vyriausybe tiesiogiai, sukurti naują požiūrį į diskusijas ir politikos formavimą? Kai matome, jog vadovaujamasi grynai savanaudiškais interesais, ar galime reikšti savo nuomonę balsuodami atitinkamai, jei ne, kas trukdo mums tai daryti? Jei matome, kad ne visi turi vienodas galimybes pasisakyti, ar galime sukurti naujas institucijas, kurios su visais elgtųsi vienodai, jei ne – kas mums trukdo? Jei susiduriame su baime, ar galime visus pakviesti pokalbiui prie vieno stalo ir savanoriauti bendruomenėse? Jei ne, kas mums trukdo? Jei susiduriame su išankstinėmis nuostatomis ir diskriminacija, gal galime balsuodami sukurti naujus įstatymus, kurie apsaugotų nuo tokio elgesio pasekmių, jei ne – kas trukdo pasinaudoti savo galimybėmis pakeisti įstatymus, kurie sukuria ir įgalina diskriminuojančius veiksmus?