„Jeigu norime, kad mokykla išliktų aktuali, ji turi gebėti judėti kartu su pasauliu – būti takia, ne statiška“, – pabrėžė A. Lašas. Pasak jo, ši takumo idėja reikalauja gebėjimo sinergizuoti skirtingus ugdymo dėmenis ir nuolat ieškoti balanso tarp žmogaus ir technologijų, nacionalinio ir globalaus, formalaus ir neformalaus ugdymo. Kaip pastebi pranešėjas, „balansas – tai ne išankstinė nuostata, o nuolatinė dinamika“.
Jis taip pat akcentavo, kad inovacijos švietime nėra vien technologijų integravimas, bet pirmiausia – požiūrio kaita: „Švietimo inovacijos nereiškia tik naujų įrankių klasėje. Inovacijos pirmiausia yra požiūrio permaina – kaip matome mokinį, mokytoją ir pačią mokyklą“. Šiuo pranešimu KTU dar kartą pabrėžė siekį kurti ateities mokyklos modelį, kuriame mokslo žinios, praktikos ir technologiniai sprendimai susijungia į vieną nuoseklų, takų ugdymo procesą.
Prof. dr. Eglė Staniškienė, Konsoliduoto pedagogų rengimo centro vadovė, akcentavo, kad į mokytojų trūkumą skirtingos suinteresuotos šalys žiūri iš skirtingų perspektyvų, ne vienodai matome problemą. Visi stengiamės prisidėti prie sprendimo, bet labiau išskaidome nei sutelkiame pastangas. Viena dalis problemos yra nepakankamas aukštosiose mokyklose parengiamų pedagogų skaičius, bet ne mažiau svarbu, kad mokyklos kaip patrauklaus darbdavio įvaizdis kiltų, kad baigęs studijas mokytojas norėtų dirbti mokykloje. Svarbu atrasti gilesnes priežastis ir mokytojų trūkumą spręsti labiau proaktyviai, įgyvendinant prevencinius veiksmus. Reaktyviai reaguojant tik į pasekmes sunku tikėtis realaus pokyčio.
Toliau profesorė pristatė Konsoliduotą pedagogų rengimo centrą, vienijantį keturias aukštąsias mokyklas: Kauno technologijos universitetą (KTU), Mykolo Romerio universitetą (MRU), Lietuvos sporto universitetą (LSU) ir Vilniaus kolegiją (VIKO). Šis centras telkia partnerius bendram tikslui – kurti mokslu grįstą, tarpusavyje suderintą ir tarptautiniu mastu konkurencingą tarpdisciplininę pedagogų rengimo ekosistemą. Jis jungia institucijų akademinį potencialą, tyrimų infrastruktūrą ir gerąsias praktikas, sudarydamas sąlygas edukologams veikti: vykdyti bendrus tyrimus, dalintis ištekliais, įgyvendinti tarpdisciplininius projektus. Tai erdvė, kurioje konkurenciją keičia partnerystė, o institucijų stiprybės susijungia į bendrą siekį – kryptingai stiprinti pedagogų rengimo kokybę. Įveiklindami turimą potencialą galime prisidėti prie matematikos, fizikos, chemijos, informatikos mokytojų rengimo, taip pat rengti pagalbos mokiniui specialistus.
Platesnis konferencijos turinys: nuo reformų iki dirbtinio intelekto sprendimų
Konferencijoje taip pat pranešimus skaitė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, kitų Lietuvos universitetų, nevyriausybinių organizacijų ir inovatyvių edtech įmonių atstovai. ŠMSM viceministras Jonas Petkevičius apžvelgė mokytojų pritraukimo ekosistemą, gilindamasis į procesus nuo studijų pradžios iki jauno mokytojo įsitvirtinimo mokykloje. VDU prof. dr. Juozas Augutis analizavo, ar mokytojų trūkumo problemą iš tiesų galima visiškai išspręsti nacionaliniu lygmeniu, o VU dr. Justina Garbauskaitė-Jakimovska akcentavo sisteminį atotrūkį tarp pedagogų rengimo reformų ir realios mokyklinės praktikos.