KTU viešėjusi garsi rašytoja Tracey Warr: „Kalbą reikia tyrinėti kaip atskirą gyvybės formą“

Paskaitų metu tyrėjai ir menininkai iš Masačusetso technologijų instituto (MIT), Stanfordo, Raiso ir Niujorko universitetų ir AA Architektūros mokyklos Londone pakvietė dialogui apie žmogaus santykį su jį supančia aplinka. Ciklą iniciavo kūrybinė grupė „Jutempus“, kurią sudaro sudaro: Gediminas Urbonas, menininkas bei Masačusetso technologijos instituto (MIT) Meno, kultūros ir technologijų programos profesorius (JAV), Nomeda Urbonienė, menininkė bei Norvegijos Mokslo ir technologijų universiteto doktorantė (Norvegija), Tracey Warr, rašytoja bei Oksfordo Brukso universiteto profesorė (Jungtinė Karalystė); Viktorija Šiaulytė, kuratorė, tarpdisciplininio meno programos Jutempus tyrėja (Lietuva).

– „Zooetika“ – neįprastas terminas. Ką jis reiškia?

– Žinau, kad Kauno technologijos universiteto miestelis įsikūręs greta Lietuvos zoologijos sodo. „Zooetikos“ projektu siekiame pakviesti skirtingų mokslo sričių ir krypčių tyrėjus patyrinėti žmogaus žinių ir patirties ribas tam, kad įsivaizduotume ateities ekologijas. „Zooetika“ – tai naujas terminas, jo konstrukcijoje atsispindi ir filosofinė koncepcija, ir praktiniai tyrimai, jis susijęs su poezija, naudoja zoologijos terminologiją.

– Projektas vienija humanitarinius mokslus, biologiją ir ekologiją – skirtingas mokslo sritis. Kaip jos tarpusavyje susisieja, kokios šių sričių ir jas atstovaujančių mokslininkų bendradarbiavimo galimybės?

– Ekologija – tai greičiau sąmonės studijos. Nesvarbu, kad jau porą šimtmečių vystoma kaip atskira mokslo kryptis, ekologijos tematiką tyrinėja ne viena mokslo sritis. Be to, tai – ne vien mokslas, ekologijai tyrinėti reikalingas įvairiapusis požiūris ir metodologija.

Gali iškilti sunkumų, bandant susikalbėti ir dirbti kartu, tačiau tai yra įmanoma. Menas visada buvo šiek tiek laisvamaniškas – menininkai nuolat ieško įkvėpimo, idėjų, bendradarbiavimo galimybių įvairiose srityse. Pavyzdžiui, šiandien meno ir mokslo, meno ir ekologijos tarpkryptinio bendradarbiavimo tradicijos yra įsitvirtinusios ir veikia. Tam, kad vyktų bendradarbiavimas, ypač tarpdalykinis bendradarbiavimas, abiems pusėms reikia įdėti nemažai pastangų, tačiau tikime, kad šios pastangos atsiperka, atvesdamos į tikslą.

Neretai gana supaprastintai manoma, jog humanitariniai mokslai – tai kūrybingumas, o etikos normų laikymasis ir mokslas – tai tikslumas ir griežtumas. Tačiau kūrybingumas, etika, tikslumas ir kitos vertybės nepriklauso vienai kuriai nors veiklos sričiai, kai, tuo tarpu, skirtingų sričių susitelkimas dėl bendro tikslo leidžia pasiekti įžvalgas, kurios vienos disciplinos rėmuose yra neįmanomos.

– Moderuosite visas KTU vyksiančias „Zooetikos“ paskaitas ir kūrybines dirbtuves. Ar tai, jog esate rašytoja yra svarbu šiam vaidmeniui?

– Taip. Manau, kad dažnai stengiuosi koncentruotai pateikti sudėtingas diskusijas, potyrius, emocijas – tai, kas vyksta aplinkui – sklandžiais sakiniais, pastraipomis, tekstais. Noriu, kad jie būtų įdomūs ir įtrauktų. Norėčiau, kad man tai visada pavyktų! Tačiau, bent jau galiu sąžiningai pasakyt, kad visada stengiuosi.

– Vykdote daugelį grožinės ir negrožinės literatūros projektų, jūsų įvairi veikla vienija meną, pilietiškumą ir kitas gyvenimo sritis. Koks yra rašytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?

– Puikus klausimas. Galbūt rašytojas perteikia pasaulio ir žmogaus psichikos patyrimus, provokuoja pažinimą? Naudodamasis kalbos įrankiais ir asociacijomis, jis įtraukia skaitytojus, pakviesdamas juos kartu kurti patyrimus ir apmąstymus. Tai – tarsi konstruktyvus sąmoningo buvimo pasaulyje ciklas.

– „Zooetikos“ projekte žodynas yra ypatingai svarbus. Kodėl?

– Nes kalba yra materiali, klaidinanti ir įtaigi. Negalime tikėtis visiškai ją suvaldyti, tačiau tam, kad efektyviai naudotume kalbą tarpusavio bendravimui, tam, kad galėtume pasidalinti idėjomis ir patirtimi, galime bent jau laikinai sugauti tam tikras prasmes, bent trumpam sustabdyti jų nuolatinį kitimą tam, kad vienas kitą suprastume. Bent akimirką.

– Panašu, kad „Zooetika“ reformuoja kalbą. Ką duoda toks nuolatinis sąvokų formulavimas ir performulavimas? Kaip jis keičia mąstymą?

– Aš tikiuosi, kad sąvokų prasmė vis kis, kad žmonės siūlys vis naujus būdus jas vis iš naujo apibrėžti, kad tai vyks nuolat. Kai nusprendžiame, jog puikiai žinome, ką norime pasakyti patys ir ką nori pasakyti kitas, kai tam naudojame kalbą, rizikuojame likti paviršiuje ir iš esmės nesusikalbėti. Netikiu, kad egzistuoja vienintelis būdas suprasti vieniems kitus, tačiau tai – ne priežastis nustoti bendrauti. Kartais dėl kalbos kylantys nesusipratimai ir netikėtos asociacijos gali suteikti tikrų įžvalgų. Kalba yra tarsi viena iš tų gyvybės formų, kurias norime artimiau pažinti.

– Koks jūsų vaidmuo „Zooetikos“ projekte? Kurio jo dalis jus labiausiai domina?

– Aš provokuoju (dažniausiai tekstu) iškeliu idėjas, su kuriomis kiti gali nesutikti, jas tobulinti, taisyti, papildyti vaizdais, judančiais vaizdais, garsais ir kitais sensoriniais bendravimo modeliais. Mane ypač domina artimai su gyvūnais susiję ar dirbantys žmonės: gyvūnų elgesio terapeutai, kačių užkalbėtojai, zoologijos sodų prižiūrėtojai, naminių gyvūnų mėgėjai, ūkininkai, žvejai, kai kurie medžiotojai. Man įdomu, kaip šių žmonių požiūris atsispindi jų, galima sakyti, kūniškame bendravime su gyvūnais.

– Projekto apibrėžime yra terminas „aplinkos fantazijos“. Kas tai? Kaip tai susiję su, pavyzdžiui, grožinės literatūros, kuri irgi yra fantazija, kūrimu?

– Tarprūšinis dialogas yra neištyrinėta teritorija. Kai kurie pasakytų – beprasmė sąvoka. Nemanau, kad artimiausioje ateityje į „Google translate“ sistemą vesime žodžius „menkė“, „vištvanagis“, „midija“ ar „žirafa“, norėdami juos suprasti. Tačiau fantazija, kuri gali būti išreikšta tekstu ar vaizdiniu, modeliu ar instaliacija padeda suprasti kitą labai sudėtingą sritį – besikeičiančius žmonių santykius su aplinka ir kitomis gyvybės formomis.

– Kaip fantazijos ir realybė sąveikauja tarpusavyje tekste ir gyvenime?

– Rašau romanus, kuriuose pristatau atrastus ir ištyrinėtus „faktus“ (jeigu sutiksime, kad kas nors gali būti vadinama faktais), o tarpus tarp jų užpildau vaizduote. Sukurti tokią realybę, kuria skaitytojai patiki yra kur kas svarbiau nei siekti autentiškumo (kuris, šiaip ar taip, tikriausiai nėra visiška tiesa). Skaitytojai turi patikėti tuo sukurtu pasauliu į kurį juos įtrauki, jie turi patikėti fiziniu, protiniu ir emociniu kiekvieno personažo pasauliu, su kuriuo tapatinasi.

Manau, kad visi grožinės literatūros kūrėjai tikisi, jog skaitytojai grįš iš knygos pasaulio į savo individualų realų pasaulį atsinaujinusiomis širdimis ir akimis. Patys geriausi rašytojai (čia galėtume sakyti: menininkai, architektai, filosofai ir kiti) to pasiekia. Ateitis yra tas laikas, kuris dar neatėjo – man labai patinka galvoti apie galimybes, kurias ateities apibrėžimas savyje talpina. Nuolatos bandome sau paaiškinti pasaulį, kuriame gyvename, suteikti jam prasmę šiuo esamu momentu, šioje kryžkelėje, kurioje šiandien stovime.

Šis interviu taip pat publikuotas šiuolaikinio meno naujienų portale Artnews.lt