Kvepi, bet neužuodi: KTU mokslininkė paaiškina, kodėl taip nutinka

Tikriausiai dauguma esame girdėję posakį: „jei neužuodi savo kvepalų, vadinasi, jie tau tinka“. Kvepalai – ne tik įvaizdžio detalė, bet ir būdas pasakyti pasauliui, kas mes esame – tarsi nematomas parašas, lydintis mus kiekvieną dieną. Tačiau kvapo suvokimas – labai asmeniškas dalykas: vieni savo aromatą jaučia visą dieną, o kiti po kelių minučių įsitikinę, kad kvapas „dingo“. Kodėl taip nutinka?

Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos vadovė Aelita Zabulionė aiškina, kad atsakymas slypi ne buteliuke, o mūsų pačių biologijoje. Mūsų uoslės gebėjimas priprasti prie pažįstamų kvapų – ne trūkumas, o išmintingai sukurta apsaugos sistema, leidžianti smegenims susitelkti į naujus, potencialiai svarbesnius dirgiklius.

Uoslės nuovargio slenkstis

Uoslės prisitaikymas, pasak KTU mokslininkės, yra natūralus fiziologinis reiškinys, kai nosies ertmėje esantys uoslės receptoriai, nuolat veikiami tų pačių kvapo molekulių, tampa mažiau jautrūs. Smegenys tokį pastovų dirgiklį ima vertinti kaip nereikšmingą foninį triukšmą ir jo nebefiksuoja, kad galėtų sutelkti dėmesį į naujus, potencialiai svarbesnius kvapus – pavyzdžiui, dūmus, dujas ar gendančius produktus. Todėl net ir tinkamo stiprumo kvepalai po kurio laiko tampa beveik nejuntami, nes uoslės sistema prie jų prisitaiko gana greitai.

Didelę reikšmę turi ir mūsų juslinės patirtys. Kvapų dirgikliai smegenyse apdorojami šalia centrų, atsakingų už prisiminimus. Dažnai naujų kvepalų paieška tampa džiugiu procesu, o mūsų sprendimus lemia ankstesnės patirtys – nauji kvapai mums patinka todėl, kad (kartais net to nesuvokiant) jie primena ką nors malonaus, mielo ar brangaus.

„Galiausiai šis posakis veikia kaip praktinis perspėjimas, susijęs su kvapo koncentracija. Jei žmogus bando užuosti savo kvepalus, jis greičiausiai perdozuoja aromato, tikėdamasis įveikti uoslės nuovargio slenkstį. Tačiau tai tik dar labiau paspartina prisitaikymą ir padidina kvapo intensyvumą aplinkiniams – o tai jau socialiai neatsakinga. Vadinasi, jei ilgai neužuodi savo kvepalų, tai paprastai reiškia, kad jie netrikdo tavo uoslės – o tai rodo sėkmingą, nors ir labai subjektyvų, pasirinkimą“, – sako A. Zabulionė.

Kvepalų pojūtis – kiekvienam savas

Kvepalų suvokimą lemia individualūs uoslės ypatumai ir juslinis nuovargis. Kai kurių žmonių smegenys greičiau prisitaiko prie pastovaus dirgiklio. „Pagalvojus, kad daugelis darbo aplinkų (ypač pramonėje) pasižymi specifiniais, kartais nemaloniais ar labai erzinančiais kvapais, prisitaikymas prie nuolatinio dirgiklio – išties nuostabi mūsų kūno savybė“, – dalijasi KTU mokslininkė.

„Kaip ilgai išsilaiko kvapas, nemažai priklauso ir nuo mūsų odos ypatybių. Kvepalų molekulės sąveikauja su odos lipidiniu sluoksniu, šiluma ir pH lygiu, o tai lemia jų garavimo greitį ir sklaidą. Pavyzdžiui, riebesnė ar gerai sudrėkinta oda geriau „užfiksuoja“ kvapo molekules, lėtindama jų garavimą, todėl kvepalai išlieka ilgiau ir yra intensyviau juntami. Sausesnė oda šį procesą pagreitina“, – pasakoja A. Zabulionė.

Kvepalai, kuriuose dominuoja sunkesnės bazinės natos – pavyzdžiui, dervos, muskusas ar mediena – sudaryti iš lėčiau garuojančių molekulių. Jos išlieka ilgiau, todėl kvapas juntamas net tada, kai uoslė jau prisitaikiusi prie viršutinių natų. Tuo tarpu kvepalai, turintys daug lengvų, greitai garuojančių citrusinių ar gėlių natų, natūraliai išnyksta greičiau.

Be genetikos, anot KTU mokslininkės, kvapo pojūtį veikia ir fiziologiniai veiksniai – ypač hormonai. Pavyzdžiui, moterų uoslės aštrumas gali laikinai padidėti ovuliacijos metu dėl aukštesnio estrogeno lygio. Nėštumo metu dažnai pasireiškia hiperosmija – padidėjęs jautrumas kvapams, kurį sukelia hormonų svyravimai.

„Ilgainiui jautrumas kvapams natūraliai silpnėja – apie 60–70 gyvenimo metus pasireiškia presbiosmija, arba uoslės silpnėjimas dėl amžiaus, nes mažėja uoslės nervų ląstelių skaičius. Be to, virusinės infekcijos – tarp jų peršalimas ar COVID-19 – bei kenksmingi įpročiai, pavyzdžiui, rūkymas, gali laikinai arba visam laikui pažeisti uoslės neuronus ir sumažinti žmogaus gebėjimą jausti kvapus“, – aiškina ji.

Kvapas neturi tikti – jis turi patikti

A. Zabulionės teigimu, tas pats kvepalų aromatas ant skirtingų žmonių kvepia nevienodai, nes žmogaus oda yra gyva, dinamiška cheminė terpė. Kvepalai – tai reaktyvus skystis, kurio molekulės sąveikauja su odos komponentais. Šį procesą lemia daugybė individualių veiksnių, sukuriančių unikalų, asmeninį kvapo profilį.

Ne mažiau svarbūs ir asmeniniai higienos įpročiai. Šiandien sunku rasti neparfumuotų asmens higienos ar kosmetikos priemonių – prabangiais kvapais kvepia net skalbimo produktai. Dėl to, kai šie kvapai susimaišo, jie gali būti jaučiami visiškai kitaip – ir ne visada į geresnę ar priimtinesnę pusę.

Tiesa, kalbėdami apie kvepalus, kaip teigia KTU mokslininkė, žodį tinka vertėtų pakeisti į patinka – žmogus turėtų kvėpintis taip, kad jam pačiam tai teiktų džiaugsmą. Tačiau kartais, kai abejojame savo pojūčiais ir poreikiais, atsiranda noras išgirsti „eksperto“ patarimą, kuris palengvintų apsisprendimą. Tokiu atveju siekiama ne pamaloninti save, o atspėti, kas patinka kitiems – tarsi užsitikrinti, kad mus užuodęs žmogus iškart pajustų prielankumą, nes atėjome su „mums tinkamu“ kvapu.

„Galime manyti, kad mūsų pasirinktą kvapą palankiai įvertins tie, kuriems jis taip pat patinka – tam tikra prasme pritraukiame prie savęs žmones, turinčius panašių pomėgių kaip ir mes. Vis dėlto kvapų pasirinkimas turėtų būti maloni, džiaugsmą teikianti patirtis, o ne stebuklingos formulės paieška. Juolab kad kvepalai yra pasitenkinimo savimi ir savo įvaizdžiu dalis. Juk jie nenulemia, kaip patogiai jaučiamės, ir neturi įtakos nei mūsų sveikatai, nei karjeros galimybėms, todėl neteisinga sakyti, kad kvepalai turi tikti. Jie turi patikti ir būti naudojami, paisant kitų žmonių teisės „nesimaudyti“ juose kartu su kvepalų savininku“, – sako A. Zabulionė.

Kvepalai – įvaizdžio vyšnia ant torto

KTU mokslininkė norėtų atskirai perspėti tuos, kurie visiškai nejaučia savo kvepalų. Pasak jos, tokia situacija dažniausiai atspindi vieną iš dviejų priežasčių: arba tai bandymas išsisukti iš nemalonios situacijos – pavyzdžiui, kai kas nors pasipiktina kvapu ar jo intensyvumu, o žmogus, norėdamas sumažinti įtampą, tiesiog pasako „aš tai nejaučiu“ – arba tai rodo, kad jis itin agresyviai perdozuoja kvapų savo aplinkoje. Pastaruoju atveju, anot mokslininkės, toks elgesys gali būti egzistenciškai pavojingas, ir ji paaiškina, kodėl.

„Kvepalai iš esmės turėtų būti įvaizdžio vyšnia ant torto – subtili detalė, atskleidžianti dar vieną asmenybės sluoksnį. Jei kyla poreikis dažnai ir intensyviai parfumuoti save – iki tokio lygio, kad dirgiklis tampa visiškai nejaučiamas, – reikėtų atkreipti dėmesį, kodėl toks įprotis susiformavo“, – pastebi ji.

Pernelyg didelis noras kvėpintis gali būti susijęs su pasikeitusiu natūraliu kūno kvapu. Tam įtakos turi hormonai, ligos, vaistai ar net mikrobiotos pokyčiai, todėl vertėtų atidžiau savęs paklausti: gal nejučiomis įpratau kvėpintis daug ir dažnai, nes pajutau man pačiam nepatinkantį savo natūralaus kūno kvapo pokytį?

„Žmogus to gali nė nesuvokti, tačiau pasąmoningai ieškoti paprasto, akivaizdaus sprendimo. Tokiu atveju vertėtų pasitikrinti, ar organizme nevyksta svarbūs pokyčiai, kurių nepastebime arba klaidingai interpretuojame. Atidus savęs stebėjimas gali padėti laiku užkirsti kelią daugeliui sveikatos sutrikimų, todėl to nederėtų ignoruoti“, – teigia KTU mokslininkė.