Lingvistiniame Kauno peizaže – ne vien lietuvių kalba

Besišypsanti mergaitė tiesia ranką į kažką, ko žiūrovas nemato. Ji užtikrinta, kad tą daiktą gaus, juk sėdi mamos glėbyje, yra saugi. Ir vis dėlto, saugumas šioje tarpukario nuotrauką atkartojančioje neofreskoje – sąlyginis. Nors mergaitė yra vienas iš nedaugelio Kauno gete išgyvenusių vaikų, gyvenimas – toks, kokį jį matome meno kūrinyje – nutrūko netrukus po įamžintojo momento.

Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkių Saulutės Juzelėnienės ir Saulės Petronienės, menas yra gyvas ir pagarbus būdas kalbėti apie skausmingus išgyvenimus, kolektyvinę atmintį.

Neofreskose saugoma miesto atmintis

„Kaunas – vienas lietuviškiausių Lietuvos didmiesčių, tačiau nereikia pamiršti, kad tarpukariu čia gyveno ir žydų, lenkų, rusų, vokiečių, bei kitų tautybių žmonės, o Kauno bohema buvo eruditai, studijavę Europos universitetuose“, – teigia profesorė S. Petronienė, KTU Užsienio kalbų centro vadovė.

Lingvistinis peizažas – tai visos kalbos formos, matomos viešojoje erdvėje: ženkluose, užrašuose, reklamose, grafičiuose ir neofreskose (angl. murals). Beje, kalbą sudaro ne tik žodžiai, bet ir vizualiniai simboliai, spalvos bei vietos kontekstas.

Savo tyrimo objektu pasirinkusios Kauno centre pastatų sienas puošiančius meno kūrinius, mokslininkės teigia, kad daugiakultūriškumo, kaip istoriškai Kaunui būdingo bruožo įamžinimas mene – labai svarbus.

„Istorinė atmintis labai svarbi, ypač šios dienos geopolitiniame kontekste, kai yra iškilusi reali grėsmė, jog mūsų ekonominis, socialinis, kultūrinis ir kitoks progresas bus ir vėl sustabdytas, o mūsų laisvės – apribotos,“ – teigia prof. S. Petronienė.

Pasak jos, nors ne viskuo savo istorijoje galime didžiuotis, o skausmingų išgyvenimų joje daugiau nei norėtume, istorinę atmintį saugoti svarbu. „Neofreskos – vienas iš labai paveikių ir plačiai prieinamų būdų supažindinti gyventojus ir miesto svečius su istorija, priminti apie ją, neleisti jos pamiršti,“ – teigia S. Petronienė.

Kultūrinio aktyvizmo forma

KTU mokslininkų tyrimas atskleidė ne tik Kauno neofreskų daugiakalbiškumą, bet ir tai, kad šie meno kūriniai yra tarsi kultūrinio aktyvizmo forma – sukelia didžiavimąsi savo miestu, paskatina gilesnį domėjimąsi jo istorija.

„Tuo metu ant kiemo sienų buvo tik keli pirmieji piešiniai, įprasminantys čia anksčiau gyvenusių, nuo holokausto nukentėjusių žydų atminimą. Turėdama tarptautinių projektų koordinavimo ir dalyvavimo juose patirties, norėjau ja pasidalinti, prisidėti rašant paraiškas, diskutuoti apie galimas idėjas“, – prisimena S. Juzelėnienė.

Projektams gavus finansavimą, ant sienų atsirado naujų piešinių, o kiemas pamažu virto galerija – kultūros vieta, kurioje menas tapo bendravimo forma. „Jaučiuosi prisidėjusi prie šios vietos raidos“, – sako S. Juzelėnienė su šypsena.

Sienų menas gali atgaivinti miestą

Mokslininkės teigia, jog į sienų tapybą galima žiūrėti, kaip į bendruomenės kūrybos ir socialinės komunikacijos formą. Kartu su parneriais iš kitų Europos universitetų KTU lingvistės yra atlikusios ne vieną tyrimą šia tema. Beje, nors sienų tapyba – labai būdinga Kaunui (šis menas skatinamas ir vietos savivaldos programų), pasaulyje yra ir daugiau vietų, kuriose vietos istorija pasakojama tokiu būdu.

„Bendruomenės neofreskų idėjos gimimo, vystymo ir įgyvendinimo metu nepastebimai telkiasi (kartais noriai, kartais – nenoriai) ir dažnu atveju lieka labiau susitelkę ir socialiai aktyvios net ir projektui pasibaigus“, – teigia S. Petronienė.

Kaip išskirtinį sienų tapybos atvejį S. Petronienė pamini Šiaurės Airijos sostinę Belfastą, kurio neofreskos pasakoja apie Neramumus (angl. Troubles) – vieną iš kruviniausių ir ilgiausių konfliktų Airijos istorijoje. Pasak jos, šiuo atveju, sienos iš tikrųjų kalba: „Tai – ne tik menas, bet ir komunikacijos kanalas, nes piešiniuose neretai figūruoja ir tekstas.“

Nors sienų dažai gali nublukti, dialogas tęsiasi

Komunikacinį aspektą pabrėžė ir KTU mokslininkių kalbinti neofreskas Kaune kūrę menininkai.

Visos KTU mokslininkių analizuotos neofreskos buvo sukurtos panašiu metu – Kaunui rengiantis tapti ir esant Europos kultūros sostine. Kiek šis faktas nulėmė analizuotųjų kūrinių turinį? Juk gali būti, kad jose transliuojamas oficialusis, institucinis naratyvas, o ne gyvas bendruomenės balsas?

Pasak S. Juzelėnienės, analizuojant kitus / kitokius, ne Kauno centre esančius sienų piešinius galimai išgirstume daugiau protesto, kritikos balsų: „Miesto kalboje girdėtųsi tiek oficialūs, tiek alternatyvūs balsai. Toks tyrimas, galimai, atspindėtų kiek kitokį Kauno kultūrinį portretą.“

Vis dėlto, KTU mokslininkės nesutiktų su teiginiu, jog dėl vadinamojo „institucinio reguliavimo“ neofreskų vertė sumenksta. Atvirkščiai – jų atsiradimas sukūrė galimybę papasakoti tas istorijas, kurios daugelį metų buvo nutylėtos.

„Mūsų jaunajai kartai turtinga ir turininga, daugiakalbė Kauno istorija gali būti mažai žinoma. Šie sienų meno kūriniai – tai ta komunikacinė žinutė, kuri gali paskatinti juos pasidomėti giliau, pasikalbėti su daugiau žinančiais šeimos nariais, draugais ar mokytojais“, – teigia S. Petronienė.