Mokslininkai apie Lietuvos energetikos transformaciją: su kokiais iššūkiais susiduriame šiandien ir kiek pažengėme per šimtmetį?

Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos energetikos sistema smarkiai pakito – nuo vietinių mažų elektrinių tarpukariu iki šiuolaikinės, į Europos tinklus sinchronizuotos sistemos, kaip atskleidžia KTU Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų duomenų archyve (LiDA) saugomi istoriniai duomenys.

Energetinė Lietuvos nepriklausomybė tapo politiniu tikslu, atspindinčiu valstybės raidą ir atsparumą. Šiandien, žvelgdami į Lietuvos pažangą nuo 1913 metų iki dabarties, galime įvertinti, kiek toli pažengėme siekdami tikros energetinės nepriklausomybės ir atsparumo.

Šių metų vasario 8 d. Lietuvos elektros tinklai buvo atjungti nuo BRELL elektros energetikos žiedo, kuris jungė Lietuvą su rytų krypties elektros sistema, ir jau kitą dieną sinchronizuoti su kontinentinės Europos elektros tinklais, tai – vienas didžiausių Lietuvos politinės raidos pasiekimų ir kelias į energetinę nepriklausomybę.

LR Seimo 2024 m. birželio 27 d. priimtoje LR energetikos ministerijos patvirtintoje „Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje“ numatoma, kad tikslas pasigaminti visą energiją klimatui neutraliu būdu turėtų būti pasiektas apie 2050 m., kai Lietuva ne tik patenkins visas savo energetines reikmes energijos gamyba iš vietinių atsinaujinančių išteklių, bet ir taps energijos eksportuotoja.

Perėjimas prie atsinaujinančių išteklių

2050 metais didžioji dalis Lietuvoje suvartojamos elektros energijos turės būti pagaminama vėjo ir saulės šviesos energijos elektrinėse. Jau 2030 metais atsinaujinančių energijos išteklių dalis turės siekti 55 procentus bendrojo galutinio energijos suvartojimo, 2040 metais – 85 procentus ir 2050 metais – 95 procentus.

Lietuvoje energetinis perėjimas patiria tam tikrus iššūkius, su kuriais susiduria ir kitos Baltijos šalys. Mokslininkai įvardija, kad Baltijos šalims būdinga vadinamoji „energetikos trilema“, kai reikia derinti pastangas tarp trijų įtemptų tikslų: užtikrinti energetinį saugumą geopolitinio nestabilumo sąlygomis, įgyvendinti ES žaliojo kurso siekį pasiekti nulines emisijas iki 2050 metų ir spręsti dėl energetikos krizės padidėjusias pragyvenimo išlaidas.

„Spartus perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių klimato kaitos neutralumui pasiekti gali sukelti trumpalaikių energetinio saugumo iššūkių. Vienas iš jų yra socialinių inovacijų energetikos sektoriuje kūrimas. Kauno technologijos universiteto (KTU) vykdomame „Horizon Europe“ projekte „DeCrises“ analizuojama, kaip socialinės inovacijos energetikos sektoriuje Baltijos jūros regiono šalyse, ypač susijusios su skaitmenizacija, gali padėti pasiekti klimato neutralumo tikslų, o tuo pačiu užtikrinti socialiai teisingą energetinį perėjimą“, – sako Aistė Balžekienė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) sociologijos profesorė ir Europos Horizonto projekto „DeCrises“ vyriausioji tyrėja.

Ilgalaikę istorinę perspektyvą apie Lietuvos ekonomikos ir energetikos dekarbonizaciją atskleidžia LiDA archyvo, veikiančio KTU SHMMF, duomenų rinkiniai apie anglies, naftos bei jos produktų įvežimą į Lietuvą bei durpių gavybą pačioje Lietuvoje.

„Kadangi iškastiniai (neatsinaujinantys) angliavandeniliniai energijos šaltiniai Lietuvoje labai skurdūs (turime šiek tiek naftos, kurios gavyba kasmet mažėja, ir durpių, kurias naudoti kurui yra ekonomiškai ir ekologiškai neracionalu), galime džiaugtis visiška harmonija tarp nacionalinio kuo didesnės energetinės nepriklausomybės ir kuo tvirtesnio energetinio atsparumo siekio, bei europinės direktyvos iki 2050 metais visiškai dekarbonizuoti ekonomiką“, – sako VU profesorius ir habil. dr. Zenonas Norkus.

Energetinis atsparumas – stiprinamas

Prognozuojama, kad iki 2050 m. elektros energijos suvartojimas išaugs daugiau kaip 6 kartus – nuo dabartinio metinio 12 milijardų kilovatvalandžių (kWh) poreikio iki numatomo 74 milijardų kWh. Siekiant ne tik patenkinti visus vidaus poreikius vietine gamyba, bet ir eksportuoti, gaminti elektros energijos reikės žymiai daugiau. Pasiekus šį tikslą bus užtikrintas ir maksimalus energetinis Lietuvos atsparumas, nes jis būdingas būtent pajėgioms apsirūpinti energija iš vidaus išteklių šalims.

Tikrąją energetinę nepriklausomybę užtikrina ir energetinį atsparumą pirmiausiai stiprina elektros energijos gamyba, naudojant vietinius pirminės energijos šaltinius. Būtent tokią perspektyvą ir brėžia Lietuvos atnaujinta energetinės nepriklausomybės strategija.

„Jau dabar pastebimas išaugęs elektros ir energetikos inžinerijos bei kitų sričių specialistų, reikalingų Energetinės nepriklausomybės tikslams įgyvendinti, poreikis. Energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, energijos kaupimas, lankstus elektros energijos vartojimas ir Lietuvos elektros tinklų bei tarpsisteminių jungčių stiprinimas, siekiant efektyviau išnaudoti energijos išteklius, didina energetikos sektoriaus atsparumą ir saugumą, tačiau reikalauja ne tik įprasto inžinerinio darbo, bet ir inovatyvių, klimatui neutralių technologijų kūrimo“, – teigia KTU Elektros ir elektronikos fakulteto profesorius dr. Audrius Jonaitis.

„TiFEC projekto mokslininkų tyrimai ženkliai prisideda prie Lietuvos energetinio atsparumo ir saugumo užtikrinimo, o tyrimų rezultatai ir mokslininkų kompetencijos integruojamos į mokslu grįstas studijas, studentams suteikiant galimybę įgyti gebėjimus, reikalingus energetikos transformacijos iššūkiams spręsti ir tvarių energetikos sprendimų kūrimui“, – sako KTU profesorius.

Šimtmetis Lietuvos energetikos pokyčių

Istorinės statistikos duomenys apie elektros energijos gamybą, importą ir eksportą Lietuvoje saugomi LiDA. Šiais duomenimis pagrįstas infografikas suteikia galimybę pažvelgti į naują strateginį Lietuvos energetinės politikos tikslą ilgalaikėje perspektyvoje, nuo 1913 m. – šių metų duomenys yra ankstyviausi turimi apie elektros energijos gamybą.

Tarpukariu visa elektra buvo gaminama vietoje – apskričių ir daugelio valsčių centruose veikė mažos elektrinės su vidaus degimo varikliais, kurios naktimis būdavo išjungiamos. Kaimuose elektrifikacija prasidėjo tik 1950 m., kai kolūkiams buvo leista statytis mažas hidroelektrines ar naudoti savo generatorius. Dauguma jų buvo apleistos jau 1950-jų pabaigoje, kai Lietuvos elektrinės buvo pagaliau prijungtos prie vieno elektros skirstymo tinklo.

Elektros importo ir eksporto duomenys LiDA infografike atspindi energijos srautų judėjimą tarp valstybių, pirmą kartą fiksuotus 1947 m., kai Lietuva jau buvo prijungta prie sovietinės energetinės sistemos. Pirmosios elektros linijos nutiestos dar 1942 m. vokiečių okupacijos metu – iš Rytprūsių į Kybartus, Virbalį ir Vilkaviškį, rekonstruota Klaipėdos elektrinė. Po rekonstrukcijos jos pajėgumų pakako ne tik vietos reikmėms, bet ir elektros energijos tiekimui į Rytprūsius (nutiesus 60 kilovatų liniją Klaipėda-Tilžė), taip pat ir į Palangą, Kretingą ir Tauragę.

Profesoriaus Z. Norkaus teigimu, okupantai, plėtodami Lietuvos elektros energijos ūkį, siekė tik savų interesų, o pati plėtra naikino Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir silpnino jos energetinį atsparumą, nes didžioji dalis Lietuvos pagaminamos elektros energijos buvo gaminama naudojant atvežtinį iškastinį kurą. Išimtis – hidroelektrinėse pagaminta elektros energija.

Po Ignalinos atominės elektrinės eksploatacijos pradžios, Lietuvai nuo 1984 m. tapus stambia elektros energijos eksportininke, jos energetinė nepriklausomybė ir atsparumas dar labiau sumažėjo.

Tarp 1960 metų pabaigos ir 1970 metų pradžios, pastačius Elektrėnų elektrinę, elektros energijos eksportas kurį laiką pranoko importą, nors ji buvo gaminama iš atvežtinių pirminių energijos šaltinių, šiuo atveju, mazuto.

Šalis tapo tarpine grandimi, transformuojančia atvežtinę iškastinę angliavandenilinę energiją į elektrą ir dėl to patirianti taršos kaštus (šiuo atveju – atmosferos taršą), todėl, pasak prof. habil. dr. Z. Norkaus, dėl dabartinio Lietuvos kaip elektros energijos netto importininkės statuso bei, kad nebesame „branduolinė valstybė“, visiškai neverta sielvartauti.