Tyrimai rodo, kad skaitymas – svarbus moksleivių matematikos pasiekimams, tačiau pats uždavinių sprendimo procesas iki šiol menkai ištirtas – dažniausiai vertinamas tik galutinis atsakymas. Dėl to KTU doktorantė, naudodama žvilgsnio sekimo technologijas, tiria, kaip skirtingus pasiekimus turintys moksleiviai sprendžia probleminius uždavinius.
Sėkmės pradžia – sąvokų mokymas
KTU doktorantės atliekamas tyrimas – Lietuvoje gana naujas reiškinys. Iki šiol žvilgsnio sekimo technologijos edukologijoje buvo taikomos tik skaitymo tyrimuose. A. Paškovskės darbe ši technologija perkelta į matematikos didaktikos lauką.
„Anksčiau šiuos tyrimus ribojo technologinės galimybes – ypatingai tiriant vaikus. Tobulėjant įrangai, atsirado galimybė patikimai analizuoti net ir jaunų žmonių žvilgsnio trajektorijas. Tyrime naudoju akinius, leidžiančius fiksuoti, į kokius objektus mokiniai žiūri, kiek laiko sutelkia dėmesį, kaip kinta jų darbinė atmintis ir elgsena. Tai leidžia atskleisti ne tik sprendimo eigą, bet ir giluminius mokymosi sunkumus“, – apie tyrimo kompleksiškumą pasakoja A. Paškovskė.
Šiuo metu atliekamo tyrimo duomenys atskleidžia, kad viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių pasiekti aukštus rezultatus, moksleiviams yra nepakankamas skaičiaus pozicinės vertės supratimas. Pasak A. Paškovskės, pradinėse klasėse skaičius dažnai pristatomas kaip savaime suprantamas dalykas, tačiau giluminis jo suvokimas dažnai lieka nepaliestas, todėl mokiniai painioja, kur galima taikyti tam tikras taisykles.
„Vieno universalaus ir visiems tinkamo mokymosi proceso nėra, nes mokiniai labai skirtingi. Nors ir norėtųsi, kad visi klasėje mokytųsi vienodu tempu ir pasiektų puikius rezultatus, realybė – kitokia. Dėl to reikia atsisakyti iliuzijos apie vienintelį teisingą pamokos planą ar metodą, o labiau susitelkti į tai, ką galima padaryti mokytojams, tėvams ir vaikams dirbant kartu“, – kalba A. Paškovskė.
Investicija į švietimo ateitį
„Bet taip pat tai – unikali galimybė pažinti mokinių mąstymą geriau nei įprastais metodais. Itin vertinu kolegų iš kitų šalių bendradarbiavimą ir dalijimąsi patirtimi, nes tokiu būdu galima identifikuoti temas, kurioms reikėtų skirti daugiau dėmesio. Tikiu, kad ugdymo programos turi būti grindžiamos empiriniais tyrimais, nors tai ilgas ir resursų reikalaujantis procesas“, – priduria ji.
