5 populiariausi stereotipai apie šiuolaikinius mokslininkus: tiesa ar melas?

Svarbiausios | 2017-10-31

Pasak italų sociologo Antonio Tintori, egzistuoja daugybė stereotipų apie mokslininkus ir mokslininko darbą, bet dažniausiai šią profesiją pasirinkę žmonės suvokiami kaip protingi, gana užsidarę, socialiai neaktyvūs ir pasišventę vien tik savo darbui. Visi šie apibūdinimai tarsi skleidžia žinią, jog mokslininkai yra „kitokie“ nei eiliniai žmonės.

A. Tintori, nagrinėdamas dažniausius stereotipus apie mokslininkus pastebi, jog kiekvienas iš mūsų turi gana šališką pasaulio suvokimą, nes realybę suvokiame per savo asmeninę perspektyvą. Stereotipai tarsi lengvina pasaulio suvokimą, nes pateikia labai standartizuotą sampratą, kurią nesunku suvokti.

Iš vienos pusės, viską skirstant į tam tikras kategorijas, tampa lengviau suvokti mus supantį pasaulį, tačiau taip viską supaprastinant kyla grėsmė iškraipyti tikrovę. Kokie stereotipai apie mokslininkus šiandien dar gali būti aktualūs, o kurie jau turėtų būti nustumti užmarštin?

  1. Mokslinis darbas = nuolatinis sėdėjimas laboratorijose

Jei nesi įsigilinęs į mokslinio darbo specifiką, mokslininką greičiausiai įsivaizduoji vilkintį baltą chalatą ir visą darbo dieną leidžiantį laboratorijoje atliekant mokslinius eksperimentus. Pasak Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkės dr. Milenos Medineckienės, šiuolaikinio mokslininko kasdienybė – toli gražu ne vien moksliniai tyrimai.

„Mokslininko profesijai būtinas sugebėjimas reikšti mintis raštu ir žodžiu (šiais  laikais reikėtų dar ir mokėti perteikti sudėtingą informaciją įdomiai ir suprantamai), mokslinių straipsnių skaitymas ir rašymas, mokslinės konferencijos, partnerių paieška, darbas prie projektų, dėstymas universitete bei dalyvavimas akademinėje ir visuomeninėje veikloje“, – vardija M. Medineckienė.

  1. Mokslininkas = socialinio gyvenimo neturintis intravertas

Žvelgiant į M. Medineckienės pateiktą mokslininko veiklų sąrašą tampa aišku, jog užsidarę ir visiškai atsiriboję nuo socialinio gyvenimo žmonės vargu ar galėtų išpildyti šiai profesijai keliamus reikalavimus.

„Manau, mokslininkas sugeba tinkamai reaguoti į aplinką ir būti visaverčiu visuomenės nariu. Geras mokslininkas yra socialiai aktyvus, jis bendrauja, dalijasi savo pasiekimais ir požiūriu“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, Medžiagų mokslo instituto direktorius Sigitas Tamulevičius.

Pasak jo, šiuolaikinis mokslininkas, norėdamas sėkmingai konkuruoti savo srityje, privalo nuolat ieškoti savo veiklos realizavimo galimybių, todėl negali būti užsidaręs „savame pasaulyje“.

KTU biomedicininę inžineriją studijuojanti Birutė Paliakaitė antrina, kad šis stereotipas nėra pagrįstas, o tokių žmonių pasitaiko tarp įvairių profesijų atstovų. „Dauguma mokslininkų yra tiesiog paprasti žmonės, gyvenantys visavertį gyvenimą ir randantys laiko tiek šeimai, tiek draugams ar laisvalaikiui“, – sako B. Paliakaitė.

  1. Mokslininkas = vyriška profesija

Pasak S. Tamulevičiaus, tai turbūt vienas labiausiai pasenusių stereotipų. „Manau tai visiškai nevykęs stereotipas. Iš 13 mano doktorantų, pusę apgynusių disertacijas – merginos“, – sako S. Tamulevičius.

Tiesa, skaičiai rodo, kad moterų mokslininkių skaičius Europoje vis dar nėra didelis. Europos Komisijos duomenimis, tik 33 proc. Europos mokslininkų, 20 proc. profesorių ir 15,5 proc. aukštojo mokslo įstaigų vadovų yra moterys.

Europos Komisija deklaruoja, jog siekia lyčių lygybės visose srityse ir nori užtikrinti, jog jaunosios mokslininkės turėtų tas pačias galimybes sėkmingai mokslinei karjerai kaip ir vyrai.

Pasak Europos komisaro Carloso Moedas, atsakingo už mokslą, tyrimus ir inovacijas, 2011 metais įsteigta ES premija moterims inovatorėms kasmet džiugina puikiais moterų tyrėjų rezultatais, kurie yra realizuojami rinkoje ir gali tapti įkvėpimu tiek moterims, tiek vyrams.

  1. Tarp mokslininkų nėra jaunimo

B. Paliakaitę, šiemet gavusią Lietuvos mokslų akademijos premiją, mokslininko profesija žavi laisve ir galimybėmis savo veikla sukurti kažką naudingo. S. Tamulevičiaus teigimu, su jaunaisiais mokslininkais dirbti smagu, nes jie atviri naujovėms, greitai įsisavina informacines technologijas, programinės įrangos subtilybes. „Vyresnės kartos mokslininkai šioje veikloje šiek tiek pralošia“, – pastebi profesorius.

Jis pripažįsta, kad doktorantūrą besirenkančių jaunų žmonių skaičius šiandien Lietuvoje nėra džiuginantis, tačiau KTU profesorius jaunimo galimybėmis sėkmingai mokslinei karjerai neabejoja. Didžiausia trikdis – finansai. „Jaunesni žmonės žiūri pragmatiškiau ir mato tą dalį, kuri yra reali – atlyginimai nėra dideli, tad daug kas nesieja savo ateities su mokslininko karjera dėl šios priežasties“, – sako S. Tamulevičius.

  1. Mokslininko interesų laukas – ribotas

Ko gero sunku būtų sukurti žmonijos gyvenimą lengvinančius atradimus dirbant įprastu grafiku nuo 8 val. ryto iki 5 val. vakaro ir nė minutėlės ilgiau. Dauguma mokslininkų pripažįsta, jog ši profesija yra labiau gyvenimo būdas nei darbas.

„Tikram mokslininkui jo darbas yra hobis, tad kartais nelieka laiko paskaityti knygą ar nueiti į renginį, bet tą darbą dirbi su dideliu malonumu. Tai tiesiog gyvenimas būdas, tai ir išskiria mokslininką iš kitų profesijų, iš kitų visuomenės sluoksnių. Kūryba ir nuolatinis domėjimasis labai įtraukia ir žmogus tam skiria didžiąją savo laiko dalį“, – teigia S. Tamulevičius.

„Žmogus, pasirinkęs šia profesiją, turėtų pašvęsti tam savo gyvenimą“, – antrina M. Medineckienė.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku