Vis dėlto, skirtingai nei gyvenamųjų ar želdynų teritorijų atveju, pramonės teritorijų planavimas ir reglamentavimas iki šiol stokoja nuoseklios teisinės bei metodinės bazės. Todėl viena svarbiausių miesto funkcijų neretai planuojama ne pagal ilgalaikę urbanistinę logiką, o pagal pavienius investicinius poreikius.
Didžioji dalis Lietuvos pramonės teritorijų buvo suformuota sovietmečiu, kai miestų vystymas buvo grindžiamas planinga gamybinių pajėgumų išdėstymo sistema. Po 1990 m. šios teritorijos buvo privatizuojamos, skaidomos, dalis jų perorientuota į kitą naudojimą – gyvenamąją statybą, komerciją ar kitas veiklas.
Vėliau atsirado nauji pramonės plėtros modeliai: laisvosios ekonominės zonos, pramonės parkai, mokslo ir technologijų parkai, verslo inkubatoriai, stambių projektų bei valstybei ar regionui svarbių ekonominių projektų statusai. Šios priemonės svarbios ekonomikos augimui, bet kartu jos išryškino problemą – pramonės plėtra dažnai tampa ne strateginio planavimo, o sklypų paieškos klausimu.
Sklypų suplanuota daugiau, nei reikia
Savivaldybių bendruosiuose planuose pramonės plėtrai numatyti plotai gerokai viršija realų poreikį. KTU mokslininkų vertinimu, 2005–2023 m. savivaldybių planuose, nevertinant gyvenamosios plėtros, pramonės vystymui buvo numatyta apie 3 000 kv. km teritorijų. Tai maždaug tris kartus daugiau, nei šiuo metu realiai naudojama pramonei, ir gerokai daugiau nei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos skaičiuojamas poreikis investicijoms tinkamiems sklypams.
Nepaisant to, nauji plotai toliau numatomi reaguojant į pavienius vystytojų pageidavimus, finansavimo programų sąlygas ar laisvos valstybinės žemės paieškas. Autoriai atkreipia dėmesį ir į Vyriausybės rezervuotų teritorijų investicijoms sąrašą: dalis tokių sklypų yra dideli valstybinės žemės plotai agrarinėse teritorijose, neretai atitrūkę nuo miestų infrastruktūros ir, remiantis urbanistine bei kraštovaizdžio analize, daugeliu atvejų nepriimtini.
Tokios plėtros pasekmės gali būti ilgalaikės. Pramonės objektai atsiranda atskirai vienas nuo kito, be bendros infrastruktūros logikos, o miestų struktūra tampa fragmentiška. Kai kur gamybinės teritorijos priartėja prie gyvenamųjų zonų, poilsio aplinkos, gamtinio karkaso ar kultūros paveldo objektų prieigų.
Finansavimas skatina plėtrą, bet ne visada kokybę
Pramonės teritorijų formavimą veikia ir tai, kaip skirstomos investicijos. Už darnų teritorijų planavimą atsakinga Aplinkos ministerija, tačiau didelė dalis lėšų, darančių tiesioginę įtaką miestų ir pramonės teritorijų vystymui, valdoma kitų institucijų – pirmiausia Ekonomikos ir inovacijų bei Vidaus reikalų ministerijų. Todėl finansiniai sprendimai ir urbanistinis planavimas ne visada veikia kaip viena sistema.
Praktikoje dažniau vertinami kiekybiniai rodikliai: kiek suformuota sklypų, kiek pritraukta investicijų, kiek sukurta darbo vietų. Tačiau beveik nevertinama urbanistinė kokybė, teritorijų tausojimas, ryšys su esama infrastruktūra, poveikis kraštovaizdžiui ar ilgalaikė miesto raida. Dėl tokio požiūrio investicinė parama gali skatinti ne geresnį teritorijų panaudojimą, o vis naujų plotų paiešką.
Europos žaliojo kurso, darnaus vystymosi tikslų ir naujosios Europos pramonės strategijos kontekste pramonės plėtra turėtų būti siejama ne tik su ekonomine nauda. Ne mažiau svarbu teritorinių išteklių tausojimas, klimato kaitos mažinimas, žiedinė ekonomika, jau urbanizuotų teritorijų atnaujinimas ir efektyvesnis jų panaudojimas.
Lietuvoje apie pažangią gamybą ir žiedinę ekonomiką kalbama vis daugiau, tačiau realus šių principų taikymas planuojant pramonės teritorijas išlieka fragmentiškas. LEZ, pramonės parkai ar kitos ekonominės zonos kol kas dažniau formuojamos pagal administracines ir finansines galimybes, o ne pagal pramoninės simbiozės, teritorijų tausojimo ar bendro infrastruktūros naudojimo logiką. Eurostato duomenimis, Lietuvos pažanga pereinant prie žiedinės ekonomikos išlieka viena lėčiausių Europos Sąjungoje.
Užsienio patirtis rodo kitą kryptį
