Architektai: vykdant renovaciją svarbus ne tik energetinis efektyvumas

Siekdami, kad studentai mąstytų kritiškai ir analitiškai, dėstytojai padeda jiems rengti sovietmečio gyvenamųjų kvartalų regeneracijos planus.

Nuo vasario mėnesio KTU Statybos ir architektūros fakultete (SAF) teritorijų planavimo paskaitas architektūros studentams vedantys J. de Wachteris ir M. Marozas pabrėžia, kad studijų metu atliktus tyrimus būtina pristatyti visuomenei, aktyviai dalyvauti miesto gyvenime, o studentams – mokytis aiškiai argumentuoti ir pristatyti savo idėjas.

– Kodėl studentams parinkote temą apie sovietmečio gyvenamųjų kvartalų regeneraciją?

M. Marozas: Šiuo metu ji yra itin aktuali, nes bene 80 procentų lietuvių gyvena būtent daugiabučių rajonuose. Vykdant renovacijas dėmesys skiriamas tik pastatų energijos suvartojimo klausimams, o ne viešosios erdvės regeneracijai. Visame šiame procese turi būti atsižvelgiama ne tik į pastatų „makiažą“, bet ir visuomenės socialinius poreikius.

J. de Wachteris: Žvelgiant iš komercinės ar savivaldybės pusės – jiems nėra didelio poreikio tokiems kompleksiniams pokyčiams, nes reikalingi tyrimai, didelės investicijos į viso kvartalo atnaujinimą. Ieškoti geriausių sprendimų viso kvartalo patogumui ir gyvybingumui užtikrinti turėtų būti akademinės bendruomenės uždavinys. Savivaldybė ar architektų bendruomenė turėtų domėtis tokiais akademiniais tyrimais, skirti finansavimą bent daliniam jų įgyvendinimui.

– Kas turėtų daryti didžiausią įtaką keičiant šių teritorijų aplinką – bendruomenė, architektai ar valstybinės institucijos?

M. Marozas: Reikia pripažinti, kad daugiausiai lemia bendruomenė, bet čia kyla problema – kaip parodyti visuomenei, koks potencialas slypi aplink juos.

Renovacija neturėtų būti vien fasadų tinkavimas ir dažymas persikine spalva, paverčiant jį šiek tiek „linksmesniu“. Pagalvokite, kiek galima pasiekti pritaikant inovatyvias, kūrybiškas idėjas, kartais iš pirmo žvilgsnio net keistas koncepcijas.

J. de Wachteris: Ir iš tiesų, tai yra tos idėjos, kurias universitete galima gvildenti, nes nereikia galvoti apie pinigus, kurie bus skirti projektų įgyvendinimui. Studentai turėdami laisvės kūrybai kartais tampa naivūs, tačiau tai tik suteikia jų koncepcijoms stiprybės.

Savo paskaitose kuriame tokią aplinką, kur galėtume simuliuoti skirtingais sprendiniais. Šiuo metu niekas kitas neinicijuoja tokio pobūdžio projektų, kurie žvelgtų plačiau, nei pavienių gyventojų izoliavimas tarp išoriškai sutvarkytų pastato sienų.

– Ar žmonės žino apie galimybes atlikti viso kvartalo renovaciją? Galbūt yra bijoma pradėti šį procesą ar trūksta pinigų tokio masto projektams?

J. de Wachteris: Manau, kad tai visų šių priežasčių rinkinys.

M. Marozas: Taip pat labai svarbu idėjos, kuriomis remiantis gyvenamieji kvartalai buvo formuojami. Žmonės augo šioje aplinkoje, ji jiems pažįstama ir suprantama tokia, kokia yra. Jeigu nenorime, kad mūsų daugiabučių rajonai ateityje taptų „getais“, turime pradėti veikti jau dabar. Reikia galvoti apie būsimą ateitį ir kokių priemonių imtis, kad ji būtų kuo kokybiškesnė.

J. de Wachteris: Palikti atsakomybę vien tik gyventojams yra neteisinga. Tuo turėtų rūpintis arba savivaldybės, kurioms priklauso didžioji dalis teritorijų šiuose rajonuose, arba, nesant iniciatyvos iš miesto valdžios – aukštosios mokyklos.

Didelių pokyčių po šio ar kito semestro nepasieksime, tačiau dėl gilesnio šios problemos tyrimo jau esame kalbėję tiek su KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanu Žymantu Rudžioniu, tiek su Universiteto rektoriumi Petru Baršausku. Tikimės, kad po ilgesnių ir išsamesnių darbų pavyks patraukti tiek visuomenės, tiek valdžios dėmesį.

M. Marozas: Šiuo metu rengiami renovacijos projektai – visi vienodi: namų identitetas kinta nuo pilkų fasadų iki persikinių ir nėra žvelgiama toliau. Tikimės, kad studentams parengus projektus, jų idėjos bus pastebėtos ir kažkas iš dabartinio renovacijos proceso dalyvių išgyvens „eureka“ akimirką, suprasdamas kitokį renovacijos principą.

– Ar renovacijos problema aktuali tik jūsų minimuose sovietmečio statybos daugiabučių rajonuose ar tokios pačios problemos pastebimos ir kituose rajonuose, pavyzdžiui miestų centruose?

M. Marozas: Miestų centruose viskas vyksta paprasčiau, nes gaunama daugiau finansavimo iš savivaldybių. Įprasta, kad centras turi būti išpuoselėtas: gražiais fasadais ir tvarkingais pastatais. Paprastai daugiau finansavimo gaunama net ne iš savivaldybių, o iš valstybinių lėšų. Pavyzdžiui, Vilniaus centre atsirasianti požeminė stovėjimo aikštelė daugiau yra ministro pirmininko sprendimas, kuriuo jis įsipareigoja statyboms skirti pinigų.

J. de Wachteris: Miestų centrų problematikos yra visai kitos. 5 tūkstančių butų urbanistinis ansamblis gali būti visiškai izoliuotas nuo likusio miesto sistemos. Šios sistemos mastelis yra visiškai kitoks nei miesto centro. Gyvenamųjų kvartalų statyba buvo masinės gamybos padarinys, tad ir renovacija turėtų būti „masinė“.

Didžiausiausia problema ta, kad nors projektas yra vientisas ir šabloninis, tačiau su gausybe individualios nuosavybės. Tai reiškia, kad apie 5000 įvairaus turto savininkų turi sutikti su viso kvartalo renovacija. Vienas iš sunkiausių uždavinių ir yra nustatyti renovacijos mastą. Ko gero būtų sunku įsivaizduoti, kad visiems vieno rajono gyventojams tiks tas pats sprendimas ir visi turės vienodas finansines galimybes.

– Kalbant apie studijas – šiuo metu pasirinktas Studio metodas. Kuo jis išskirtinis?

M. Marozas: Pagrindinis skirtumas – mūsų ir studentų vaidmuo paskaitose yra vienodas. Nėra tokių sąvokų, kaip profesorius ar studentas – visi esame lygūs.

J. de Wachteris: Kadangi mūsų pagrindinis tikslas – argumentuota studentų nuomonė, tad labai daug laiko praleidžiame diskutuodami. Prašome, kad jie patys išsakytų savo pastebėjimus, pasidalintų mintimis, kodėl pasirinko vieną ar kitą sprendimą. Mes esame tik studentų diskusijų moderatoriai, kurie stengiasi nukreipti juos tinkama linkme.

M. Marozas: Toks yra ir kvalifikuotų architektų darbas – diskutuojant su skirtingų projekto dalių autoriais priimami sprendimai. Mūsų darbe dabar svarbiausia yra aiški komunikacija, savo idėjų pristatymas ir pardavimas.

J. de Wachteris: Studentams taip pat siūlome nagrinėti jau įgyvendintus projektus – iš jų galima labai daug pasimokyti. Mums svarbu, kad studentai turėtų platesnį požiūrį ir suprastų, kad mus supanti aplinka dar nėra geriausia, ką galime padaryti. Stengiamės, kad rengiančios projektus grupės nekonkuruotų, o priešingai – bendradarbiautų.

– Studentų teigimu, į paskaitas gali ateiti bet kuris norintis. Ar tai tiesa?

M. Marozas: Taip, mūsų paskaitos yra atviros visiems. Viso semestro metu paskaitose lankėsi ir kviestiniai lektoriai, kurie taip pat skaitė viešas paskaitas. Tarp jų sociologė Dalia Čiupailaitė, viena iš nedaugelio sociologų, tyrinėjančių miestą ir jame vykstančius procesus, Elena Archipovaitė, daug dirbanti su trečiojo pasaulio šalimis, Viktorija Gailiūtė, kuri su studentais pasidalino patirtimi apie skirtingų funkcijų zonų parinkimą.

– KTU dėstote jau pusę metų, o į Kauną atvykstate kas 2-3 savaites. Kokias didžiausias problemas pastebėjote mieste?

M. Marozas: Kaune yra per daug infrastruktūros elementų ir trūksta aiškumo. Įvertinus kokio pločio ir kiek gatvių yra mieste, neturėtų kilti klausimas, kodėl taip sunku jas sutvarkyti. Pavyzdžiui, Karaliaus Mindaugo prospektas, kuris yra plačiausia gatvė Lietuvos miestuose, niekur neveda, o tiesiog staigiai susiaurėja Juozapavičiaus prospekte ir ties Aleksoto tiltu. Geras susisiekimas mieste nebūtinai turi būti matuojamas kelių kiekiu.

– Kokia yra jūsų Universiteto ir studijų proceso ateities vizija?

J. de Wachteris: Universitetas turi žymiai aktyviau dalyvauti architektūros bendruomenės gyvenime ir įtakoti sprendimus, pasitelkiant mokslinius tyrimus.

KTU Architektūros studijų programa buvo pakeista iš pagrindų ir bus pradėta įgyvendinti jau nuo kitų metų. Prie šios programos kūrimo prisidėjo daug įvairių sričių specialistų. Tikiu, kad pokyčiai bus tik į gerą, o mes prisidėsime prie jų įgyvendinimo.