Audronė Telešienė: Nepanikuokime, kad mūsų jau ne 3 milijonai

Neseniai paskelbta Jungtinių Tautų (JT) statistika apie gyventojų skaičiaus pokyčius Lietuvoje sukėlė tikrą pavojaus varpų koncertą. Žiniasklaidos antraštės skelbė, kad esame sparčiausiai nykstanti pasaulio valstybė, pasigirdo perspėjimų apie gresiančią ekstremalią padėtį ar net nacionalinę tragediją.

JT ekspertų prognozės išties nėra optimistinės. Anot jų, 2050 m. Lietuvoje gyvens 2,1 mln. gyventojų, o šio šimtmečio pabaigoje jų liks 1,5 mln. Sutinku, kad tokie skaičiai gali šokiruoti. Tačiau ar tikrai viskas taip niūru, o vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, tai laukti neišvengiamai mūsų šalį ištiksiančio masinio išnykimo? Atsakymų, leisiančių geriau suvokti kontekstą bei problemos esmę, o kartu – objektyviai ir be emocijų įvertinti ateities perspektyvas, siūlau paieškoti istoriniuose Lietuvos gyventojų duomenyse.

Jei pažvelgtume į statistiką apie bendro gyventojų skaičiaus ir jų tautinės sudėties kaitą, neabejotinai atrastume bent kelias įdomias istorijas.

https://infogram.com/lietuva-per-100-metu-lietuvos-gyventoju-tautine-sudetis-1hmr6g3kp9qz4nl

Visų pirma, statistika dar kartą patvirtina tai, ką ir taip nujaučiame: gyventojų Lietuvoje nuosekliai mažėja, tokios tendencijos stebimos jau nuo 9 praėjusio amžiaus dešimtmečio. Pagrindinės to priežastys taip pat jau ne kartą minėtos – žemas gimstamumas, emigracija, repatriacija. Štai nuo 1989-ųjų iki 2018-ųjų Lietuva sumenko beveik ketvirtadaliu – netekome 23,6 proc. gyventojų.

„Trys milijonai“ yra antrasis Lietuvos himnas, tad nieko keisto, kad būtent 3 milijonų šalimi taip norime ir siekiame būti. Sakoma, kad iš dainos žodžių neišimsi. Vis dėlto, kartais geriau pasitikėti skaičiais. O jie rodo, kad istoriškai didesnė nei 3 mln. populiacija Lietuvai nėra tipinė. Tik labai neilgą laikotarpį, prasidėjusį apie1960–1970-uosius ir trukusį maždaug keturis dešimtmečius, buvome perkopę 3 mln. gyventojų ribą. Šį periodą, besitęsusį iki 2013 m., galime vadinti šalies demografiniu aukso amžiumi. Tai tam tikras demografinio perėjimo laikotarpis, kurį, augant išsivystymo lygiui, patiria visos valstybės. Svarbu suprasti, kad po pakilimo neišvengiamai seka kita stadija, kai gimsta mažiau, miršta daugiau, o populiacija menksta. Tai – tarsi kažkada anksčiau istorijoje užkoduotas procesas, kurio rezultatus aiškiai pastebėti pradedame tik dabar. Žinoma, bendrą gyventojų skaičių smarkiai veikia ir faktas, kad išvykstančiųjų iš mūsų šalies vis dar priskaičiuojame gerokai daugiau nei į ją atvykstančiųjų.

Kalbėdami apie vieną opiausių šalies tuštėjimą lemiančių priežasčių – emigraciją, dažniausiai minime geresnio gyvenimo į užsienį ieškoti išvykstančius tautiečius. Visgi patyrinėjus Lietuvos gyventojų tautinės sudėties pokyčius, tampa akivaizdu, kad Lietuvą apleidžia ne tik jie. 1987 m. duomenimis,  62 proc. visų Lietuvos gyventojų sudarė lietuviai, 13 proc. – žydai, 10 proc. – lenkai, 5 proc. – rusai, likusius 11 proc. – kitos tautinės grupės. Žinoma, dėl teritorinių klausimų sudėtinga lyginti 1987 ir 2018 m., nepaisant to galime neklysdami sakyti, kad Lietuvoje beveik visiškai sunyko žydų tautinė bendruomenė. Jei 1987 m. jų Lietuvoje gyveno beveik 350 tūkst., iki 2018 m. šis skaičius sumažėjo 83 proc. – iki 2,1 tūkst. Nors daugiausiai jų netekome abiejų pasaulinių karų metu, didelė dalis žydų Lietuvą paliko ir atkūrus nepriklausomybę.

Iki nepriklausomybės augusi lenkų tautinė grupė po 1990-ųjų taip pat ėmė menkti ir iki šiol sparčiai mažėja. Rusų tautinė grupė ženkliai pagausėjo Lietuvai tapus Tarybų Sąjungos dalimi, tačiau atgavus nepriklausomybę ir pasikeitus politinėms sąlygoms didelė rusų dalis mūsų šalį paliko ir persikėlė gyventi į Rusiją.

Būtina pažymėti, kad šiuo laikotarpiu lietuvių tautinė grupė mažėjo lėčiausiai – apie 16 proc.

https://infogram.com/tautines-sudeties-pokytis-lietuvoje-2018-m-lyginant-su-1989-m-1h984wgpkelz2p3?live

Apibendrinant galima pastebėti, kad XX a. viduryje Lietuvos populiacija išaugo labiausiai rusų ir lenkų tautinių grupių dėka, o XXI a. pradžioje mažėti ėmė vėlgi traukiantis tautinių mažumų grupėms. Tačiau norėčiau pakartoti – nepanikuokime, kad mūsų jau ne 3 milijonai. Verčiau susirūpinkime, ar mūsų ekonomika, institucijos geba prisitaikyti prie mažesnės populiacijos ir jos poreikių.

Taip pat turėtume rimtai įvertinti demografines prognozes. Viskas daug paprasčiau, kai mažoje populiacijoje daug jauno ir darbingo amžiaus gyventojų. Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkis aukštas, tad senėjanti visuomenė taps vis didesniu iššūkiu. Kaip jį įveiksime, turime galvoti jau dabar. Būtina nukreipti savo politikos sprendinius taip, kad sudarytume galimybes priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonėms ilgiau išlikti aktyviems, pavyzdžiui, ilgiau dirbti (labiau jiems pritaikytą darbą), įsitraukti į pilietines ar savanoriškas veiklas.

Nemažiau svarbu pagalvoti apie institucijų traukimosi strategiją (čia nekalbu apie Seimo narių skaičiaus mažinimą, tai – nesusiję klausimai), miestų teritorijų pertvarkymą, kai kurių kaimo vietovių grąžinimą gamtai ar virsmą žemės ūkio paskirties teritorijomis ir kt. Bet tai – jau kitų straipsnių temos. Vis dėlto nacionalinės diskusijos apie tolesnius žingsnius, padėsiančius prisitaikyti prie kintančių demografinių sąlygų, tikrai reikės.

Audronė Telešienė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė, Duomenų analizės ir archyvavimo centro vadovė.