Edukologė Nijolė Putrienė: neįdomių paskaitų nėra

Tyrimai rodo, jog šalyse, kuriose dėstytojai privalo įgyti pedagoginių žinių, aukštojo mokslo kokybė vertinama kur kas aukščiau, nei tose, kuriose tai yra neprivaloma. KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete įkurta „EDU_Lab“ – unikali Lietuvos aukštosiose mokyklose dėstytojams skirta erdvė, kurioje bus ugdomos jų didaktinės kompetencijos, siekiant, kad studentams paskaitos taptų ne nuobodžia, o įdomia veikla.

N. Putrienė dėstymą prilygina menui – kaip kad kūrinys turi kaskart atrasti savo vertintoją, taip ir dėstytojas turi atrasti studentus. Šį tikslą padės pasiekti KTU Edukacinės kompetencijos centro „EDU_Lab“ tarpdalykinės specialistų komandos rengiamos konsultacijos ir praktiniai mokymai dėstytojams, paskaitų stebėjimas, pateikiant atgalinį ryšį, susitikimai su tarptautiniais ekspertais, dalinimasis profesine literatūra.

– Gyvename pokyčių laikais – žaibiškai besivystančios technologijos neišvengiamai keičia ir visuomenę, jos poreikius. Keičiasi ir studentų bei dėstytojų santykiai, bendravimas, informacijos pateikimo būdas. Koks yra šiandieninis Y kartos studentas, kuo jis skiriasi nuo studijavusių prieš 10 ar 20 metų? – paklausėme N. Putrienės.

– Šiandieninis Y kartos studentas yra drąsus, pasitikintis savimi, kartais netgi arogantiškas. Jis nepasitiki autoritetais. Studentui yra natūralu, kad bet kokią jam reikalingą informaciją jis gali gauti čia ir dabar. Jis nebijo neužtikrintumo, jam svarbi savirealizacija.

Y karta taip pat apibūdinama kaip greito rezultato siekianti karta. Kartais susidaro įspūdis, kad šios kartos žmonės yra visiška priešingybė ankstesniosios, X kartos, žmonėms. Šie yra atsargūs, jiems rūpi saugumas, ypač svarbi autoritetų nuomonė. Jie linkę ilgai ieškoti teisingo atsakymo.

– Kaip dėstytojas turi keisti savo dėstymo įgūdžius, įpročius? Kaip reikia pateikti informaciją, kad ji sudomintų ir pasiektų dabartinius studentus?

– Kaip jau minėjau, šiandieninis studentas nori greito rezultato, jis turi matyti savo įgyjamų žinių naudą čia ir dabar. Tai turėtų suprasti ir dėstytojas. Jeigu dėstytojas save matys tik taip informacijos pateikėją, jis tikrai nebus įdomus studentams.

Šiandieninis dėstytojas turi būti studentų vedlys, mentorius ir patarėjas tam, kad studentai nepasiklystų informacijos vandenyne. Studentams reikia labai konkrečių pavyzdžių iš kasdieninio gyvenimo ir to, kas jiems aktualu. Jeigu dėstytojas mokės žinias pateikti studentams būtent tokiu būdu, tikimybė, kad jis bus labiau mėgiamas studentų ženkliai padidės.

– Kaip su jaunąją technologijas įvaldžiusia karta turi bendrauti dėstytojas?

– Nebūčiau linkusi vienareikšmiai kalbėti apie technologijų įtaką. Kiekviena karta turi savo ypatumus: tiek privalumus, tiek trūkumus. Žmogiškoji prigimtis taip greitai nesikeičia. Studentai ir prieš dvidešimt metų, ir dabar siekia tų pačių dalykų: tiek tada, tiek dabar studentai nori, kad juos pastebėtų, priimtų kaip asmenybes. Skirtumas tik tas, kad dabartiniai studentai yra drąsesni ir šį norą išsako atvirai ir garsiai. Problema ta, kad kartais dėstytojai to neišgirsta.

Edukologijos moksle kalbama apie mokymą, orientuotą į dalyką, ir mokymą, orientuotą į besimokantįjį. Pirmuoju atveju kalbama apie matematikos, fizikos ar sociologijos mokymą, antruoju – apie studentų mokymą. Dėstytojui atsigręžus į studentą, lengviau jį sudominti savo dėstomu dalyku.

– Ką gali padaryti Universitetas, siekdamas padėti tobulėti, geriau atliepti studentų poreikius dėstytojams? Kokia šiandien yra didaktikos reikšmė?

– Sunku atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai. Universitetas gali padaryti daug. Visų pirma, išsiaiškinti tikruosius studentų poreikius, o vėliau veiklas kreipti taip, kad pagelbėtų dėstytojams šiuos poreikius atliepti.

Vienas iš šios pagalbos „įrankių“ yra ir „EDU_Lab“ projektas, kurio pagrindinė užduotis – kaupti naujausias žinias apie dėstymą Universitete ir šias žinias perteikti dėstytojams.

Didaktikos reikšmė visuomet buvo ta pati. Neretai sakoma, kad didaktika – tai mokymo ar dėstymo menas. Kaip meno kūrinys kas kartą turi atrasti savo žiūrovą, klausytoją, skaitytoją, taip ir dėstytojas turi kas kartą atrasti savo studentus.

– Kokie yra dažniausi studentų nusiskundimai dėstytojais? Kokių priekaištų studentams turi patys dėstytojai?

– Negalėčiau pasakyti, kokie nusiskundimai dažniausi. Mano žiniomis, studentai skundžiasi, kad dėstytojai neįdomiai dėsto, nemato, kas vyksta aplinkui, neduoda reikiamų žinių ir neugdo reikiamų gebėjimų.

Tuo tarpu dėstytojai skundžiasi, kad studentai yra nemotyvuoti mokytis, t.y. nenori atlikti užduodamų užduočių, ateina į užsiėmimus nepasiruošę, nepasiieškoję papildomos medžiagos, nepaskaitę privalomos literatūros. Tačiau tenka pripažinti, kad nėra nemotyvuotų žmonių – yra tik veikla, kuri jiems neįdomi, nesuprantama, neaktuali.

Įdomus paradoksas: kuomet dėstytojai yra pastatomi į besimokančiųjų vietą, jie elgiasi lygiai taip pat, kaip jų studentai – ateina nepasiruošę, nepasiskaitę, norintys gauti paruoštus atsakymus.

– Studentai raginami pasinaudoti puikiomis galimybėmis studijų metais išvykti semestrui ar dviem į užsienio universitetus. Ar dėstytojams tarptautinė patirtis tokia pati svarbi, keliant jų dėstymo lygį?

– Tarptautinė patirtis naudinga visiems, tačiau KTU ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose taip pat turime puikių dėstytojų, kurių vedamų užsiėmimų susirenka paklausyti ne tik į juos užsirašę studentai, bet ir kolegos. Užsienyje neretai pasitaiko ir jokio pedagoginio talento neturinčių dėstytojų.

Kita vertus, tarptautinė patirtis praplečia turimas žinias, leidžia pamatyti, kokias mokslines idėjas kelia kolegos užsienio universitetuose.