Jonas Čeponis: programuotojas, kaip ir poetas, negali sudėlioti žodžių bet kaip

Atrodo, kad šiandieniniame pasaulyje beveik viskas yra kompiuterizuota, o IT sektorius – pats paklausiausias ieškantiems darbo. Dažnas galvoja, kad programavimas – tai tik skaičiai ir kodai. Vis dėlto, programavimas yra ne tik kodų rašymas, bet ir kūrybiškumo reikalaujantis procesas. Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) studijų prorektoriaus Jono Čeponio, programavimas yra tarsi eilėraštis, kuriame žodžius reikia sudėlioti tam tikra tvarka.

„Plečiantis informacinių technologijų sektoriui, į jį pasuka vis daugiau darbuotojų, tačiau tai nereiškia, kad jie visi dirbs programuotojais. IT srityje yra daugybė specialybių. Taip, jose programavimo reikia taip, kaip matematikoje reikia mokėti daugybos lentelę, tačiau, kad IT yra tik programavimas – gana stereotipinis požiūris“, – pabrėžia J. Čeponis.

– Kas programavime jus žavi labiausiai?

– Kalbėdamas su studentais apie informacines technologijas, aš aiškinu, kad vienas iš svarbiausių dalykų jose yra programavimas. Jo dėka mūsų kompiuterinė technika labai įvairi – programavimas leidžia su kompiuteriu atlikti skirtingas funkcijas. Tai yra unikali savybė lyginant su kitomis sistemomis. Daiktas tas pats, o atliekamą funkciją mes keičiam – vieną kartą žiūrime filmą, kitą kartą naršom internete, klausom muzikos, susirašinėjam. Skirtingas  funkcijas užtikrina kompiuterių programavimo savybė.

– Programavimas ir kūryba – kokios sąsajos tarp jų?

– Programavimas yra kūrybinis procesas visu 100 procentų. Tai prilygsta eilėraščio rašymui. Kaip poetai, rašydami eiles, turi tekstą surimuoti, taip programuotojai turi laikytis tinkamo algoritmo. Kitaip tariant, naudodamasis programavimo kalbos sintakse, sukuri vienokį ar kitokį algoritmą. Visai kaip eilėraštyje – negali žodžių sudėlioti atsitiktine tvarka – iš to niekada nepavyks sukurti gero kūrinio!

Vienas pažįstamas programuotoja yra pasakęs, kad „programavimas yra poezija“. Jis programuodavo taip, kad kodas būtų ne tik veiksmingas, tačiau ir gražus.

Reikėtų suprasti, kad IT šiandien prasiskverbė į visas mūsų gyvenimo sritis, tad kūrybiškumas būtinas ir visose IT specialybėse: reikia mokėti ne tik kūrybiškai programuoti, bet ir mokėti kūrybiškai pasižiūrėti į testuojamus kodus ar sistemas.

Realizuojant konkrečias sistemas, yra gausybė būdų, kaip tai padaryti, tačiau mokėti rasti ir pritaikyti tinkamą algoritmą jau yra kūrybiškumas. Poetas neparašys gero eilėraščio, jei jo žodynas prastas ir skurdus, o programuotojas nedirbs kūrybiškai, jei neturės dalykinių žinių apie kuriamą sistemą. Juk jam vieną kartą reikės sukurti bankinę, o kitą kartą – pastato šildymo valdymo ar automobilių rezervavimo sistemas.

– Ar reikia kūrybiškumą skatinti nuo vaikystės? Jei taip, kaip tai reikėtų daryti?

– Sakyčiau, kad kūrybiškumą skatinti nuo vaikystės yra tiesiog privaloma. Perkeltine prasme pasakyčiau negražiai ir griežtai – vaikystė turi būti „sunki“. Kaip kitaip kūrybiškumas bus skatinamas ir ugdomas, jei vaikas nesusidurs su iššūkiais?

Ir tai reikėtų daryti dar mokykloje – vaiką reikėtų stengtis arba sudominti, arba duoti jam nelengvų iššūkių. Juk žmonės imasi kūrybiškai spręsti problemą tik tada, kai yra įdomu ir žino, kad už tai gaus paskatinimą, arba, kai jiems tenka susidurti su sunkumais.

Net jei vaikui mokykloje sunkiau sekasi tikslieji mokslai, tačiau geriau menai – jis vis tiek gali dirbti IT srityje, pavyzdžiui,UX specialistu ar front-end programuotoju. Čia reikės ne tik programavimo žinių, bet ir meninių gebėjimų, stiliaus pojūčio tam, kad sukurta programa būtų patogi ir patraukli vartotojams.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria programuotojai?

– Manyčiau, kad atliepiant dabartines tendencijas, labai svarbus dalykas yra saugumas. Kadangi mes kompiuterius ir programas naudojame labai įvairiose srityse, tai šiuo metu yra labai svarbu, kad tos programos būtų saugios ir kuo mažiau „nulaužiamos“. Tai – tikras iššūkis, nes „nenulaužiamų“ programų sukurti praktiškai neįmanoma. KTU studentai supažindinami su saugaus programinio kodo kūrimu. Manau, kad dabartiniame globaliame pasaulyje apie saugumo dedamąją kūrėjas dažnai nepagalvoja.

Kitas dalykas – labai svarbu pritaikyti kuriamų programų vartotojo sąsają taip, kad tiktų įvairių tautybių ir kultūrų žmonėms. Nes vartotojo sąsaja, kuri tinka lietuviui, gali visiškai nepatikti, tarkime asmeniui iš kitos Japonijos. Kultūriniai aspektai yra labai svarbūs, naudojant programinę įrangą. Kuriant programas dažnai tikimasi, kad jomis naudosis viso pasaulio žmonės, nes taip išauga vartotojų skaičius.

– Keičiantis technologijoms, keičiasi ir programavimo kalbos. Kaip spėti prisitaikyti prie tokių pokyčių? Koks kūrybiškumo vaidmuo čia?

– Programavimo kalbų sukurta labai daug, bet plačiau naudojama tik keliolika. Jeigu programuotojas sugeba parašyti elementarų kodą 20 programavimo kalbų tai nereiškia, kad jis yra geras specialistas. Čia svarbiau suvokti programavimo principus ir, jeigu jau kuriama kažkokia konkreti sistema, naudojama konkreti programavimo kalba, sugebėti išnaudoti tos kalbos teikiamus privalumus. Kūrybiškumas šiuo atveju pasireiškia gebėjimu išnaudoti programavimo kalbos teikiamas galimybes.

– Kūrybiškumas švietime. Kaip keisis kūrybiškumo svarba ateityje? Ar moksleiviai, studentai yra pakankamai skatinami būti kūrybiškais?

– Kūrybiškumas švietime buvo, yra ir bus reikalingas. Jei norime sukurti kažką inovatyvaus, naujo – turime būti kūrybingi.

Šiandienis švietimas pradeda kūrybiškumą tada, kai iš moksleivių ar studentų yra reikalaujama atlikti kūrybišką užduotį. Nes dabar dažnai susiduriame su situacija, kai to atlikti nereikalaujama.

Jei kalbėtume apie klaidas, slopinančias kūrybiškumą, galiu įvardyti didžiausią – nuleidžiama švietimo kokybės kartelė. Beje, tai vyksta tiek mokyklose, tiek universitetuose. Akivaizdu, kad šios kartelės mažinimas ir yra tiesioginis poreikio būti kūrybiškam mažinimas.

– Kaip taisyti šias klaidas?

– Manyčiau, kad derėtų išsireikalauti iš moksleivių ar studentų kūrybiškai atlikti užduotis. Be abejo, užduotys taip pat gali būti tokios, kurios sudomintų, patiktų ir būtų aktualios. Tik tokiu būdu, per iššūkį ir sudėtingumą, galėsime skatinti kūrybiškumą. Vaizdžiai tariant, žmogus yra tingus padaras, visada ieškantis lengviausio kelio.

– Ką patartumėte žmonėms, norintiems siekti karjeros programavimo srityje?

– Jeigu kalbėtume apie programų kūrimą – nusiteikti daug mąstyti ir mąstyti algoritmiškai. Labai dažnai programų populiarumą, kaip minėjau, lemia vartotojo sąsaja. Kad ji būtų priimtina vartotojams, reikia ir empatijos jausmo, ir įsitraukimo, nes, kaip ir bet kuriam kitam produktui, taip ir programai svarbu viskas – nuo pakuotės dizaino iki funkcionalumo. Kuriant programas, svarbu suprasti, kad jas naudos kiti, todėl būtina galvoti apie tai, kad jos būtų patogios, nesudėtingos ir žmonėms patiktų.