Jurgita Šiugždinienė. Ko reikia, kad galėtume sėkmingai investuoti viešuosius finansus?

Svarbiausios | 2017-12-11

Praėjusį mėnesį Valstybės kontrolė organizavo pirmąją konferenciją „Signals 2017“, į kurią susirinkę Lietuvos ir užsienio ekspertai, akademikai ir praktikai ypač daug dėmesio skyrė viešųjų finansų valdymo klausimams, svarstė, kaip turėtų pasikeisti viešųjų finansų planavimo sistema.

Lietuvos ekonomikos augimo tempai pastaruoju metu įgauna pagreitį, tad diskusija, kaip sumaniai išnaudoti naujas galimybes ir efektyviau investuoti mokesčių mokėtojų pinigus, tampa dar aktualesnė.

Statistika rodo, kad valdžios sektoriaus išlaidos kai kuriose srityse vis dar gerokai viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį, tačiau geresne gaunamų viešųjų paslaugų kokybe ir konkurencingais atlygiais lietuviai pasigirti tikrai negali. Paprastas pavyzdys: Lietuva 2015 m. švietimui skyrė 5,4 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), kai ES šis rodiklis siekė 4,87 proc. Darbo užmokesčio fondas mūsų šalies švietimo sektoriuje taip pat didesnis, nors mokytojų ir dėstytojų atlyginimai – ženkliai mažesni. Apie neišnaudojamas galimybes efektyviau tvarkytis byloja ir neoptimalus aukštojo mokslo įstaigų tinklas.

Šiandieninė Lietuvos viešųjų finansų planavimo sistema turi daug trūkumų ir tarsi veidrodis atspindi kitas viešojo valdymo problemas. Kaštų ir naudos analizės stoka, nepakankama orientaciją į rezultatus – tai bendros viešąjį valdymą kamuojančios bėdos, kurios daro įtaką ir biudžeto formavimo sistemai. Šis komentaras nėra skirtas apžvelgti visų iššūkių, tačiau norėčiau išskirti pagrindines prielaidas, kurios yra būtinos, norint efektyviai investuoti į viešuosius finansus.

Vien tik vizijos nepakanka – turime nustatyti aiškius šalies raidos tikslus

Jau penkerius metus turime valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, kuri nustato šalies raidos viziją, pagrindines jos įgyvendinimo kryptis bei vertybes. Džiugu, kad šį dokumentą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai įvertino kaip sėkmės atvejį: į diskusiją dėl šalies ateities buvo įtraukta plačioji visuomenė, o sutarimas pasiektas ne tik tarp pagrindinių socialinių ir ekonominių partnerių, bet ir tarp skirtingų politinių partijų.

Tačiau vien vizijos nepakanka. Būtina ir numatyti, kaip ją įgyvendinti – programas, kuriose iškeltume konkrečius tikslus, planuotume rezultatus ir įvertintume jiems pasiekti reikiamus resursus. Deja, tenka apgailestauti, kad atsakingai planuoti dar neišmokome. Šiandien turime 242 įvairaus lygmens strateginio planavimo dokumentus (vien Vyriausybė patvirtinusi net 115 programų). Visi šie dokumentai turi skirtingus tikslus ir siekiamus rezultatus, kurie ne tik konkuruoja tarpusavyje dėl ribotų resursų, tačiau neretai sunkiai dera net tarpusavyje. Tad nenuostabu, kad viešieji finansai vis dar skiriami einamosioms funkcijoms vykdyti, o ne ilgalaikiams tikslams pasiekti.

Visko neaprėpsime, reikia lyderystės prioritetams nustatyti

Strateginio planavimo dokumentų ir juose nustatytų plėtros tikslų gausa atskleidžia, kad viešojoje politikoje stokojame prioritetų ir esminių pokyčių planavimo. Juk vienas kertinių strateginio planavimo aspektų yra apsispręsti, „ko nedaryti“. Lietuvoje yra priešingai – visoms valdymo sritims rengiame strategijas, dažniausiai apimančias net ir kasdienes, rutinines viešojo valdymo institucijų funkcijas. Tuomet pagrįstai kyla klausimas, kokia apskritai tokių strateginio planavimo dokumentų nauda? Nebent ta, kad visai vykdomai veiklai kūrybiškai suteikiame strategijų formą. Tokia situacija susidarė dėl daugelio priežasčių, tačiau norėčiau išskirti vieną – lyderystės ir aukščiausio lygmens vadovų įsitraukimo į strateginio planavimo procesus stoką. Jei vadovai nenustato prioritetų ir nenubrėžia permainų krypties, strateginio planavimo dokumentai yra pasmerkiami tapti tik dar vienu formalumu.

Sparti kaita reikalauja lankstaus viešųjų finansų valdymo

Greitai besikeičianti aplinka ir kompleksinės problemos, sparti technologijų kaita reikalauja naujo požiūrio į viešąjį valdymą bei naujų kompetencijų. Šiame kontekste gebėjimas numatyti ateities iššūkius, inicijuoti sisteminius pokyčius bei pakeisti įprastus veikimo būdus viešojo valdymo institucijoms tampa būtinybe. Šiandien kylantys iššūkiai vis sudėtingėja, jie nėra vienalypiai, todėl juos įveikti gali tik sisteminis mąstymas, kuomet į problemas žvelgiama holistiškai, jas sprendžiant pasitelkiamos žinios iš skirtingų valdymo sričių, taikomi novatoriški metodai.

Viešasis sektorius turi gebėti kelti horizontalaus pobūdžio tikslus ir ieškoti sinergijos tarp skirtingų viešosios politikos sričių. Tam būtina peržengti griežtas institucijų administracines ribas, kurios ne tik neleidžia suvokti sudėtingų problemų visumos, bet ir išskaido resursus, kuriais dažniausiai finansuojamos pavienės, savo aktualumą jau praradusios priemonės. Atitinkamai turi keistis ir viešųjų resursų planavimas. Turime atsisakyti inertiško biudžeto asignavimų paskirstymo atskiroms valdymo sritims ir sudaryti sąlygas investicijas nukreipti bendrų visos Vyriausybės tikslų pasiekimui. Ne mažiau svarbus yra finansų planavimo lankstumas, kuris leistų greitai perskirstyti resursus naujai atsiradusiems iššūkiams ir visuomenės poreikiams.

Sveikintina Vyriausybės iniciatyva kitų metų valstybės biudžete suformuoti vadinamąjį „pokyčių krepšelį“, kuris leido padidinti finansavimą prioritetinėms sritims – socialinei paramai ir krašto apsaugai. Tačiau perskirstymo mastai tarp valdymo sričių vis dar yra per maži, o asignavimų paskirstymo proporcijos išlieka praktiškai nepakitusios. Tad kviesčiau ir toliau diskutuoti apie tai, kaip finansuoti horizontalius tikslus ir lanksčiau skirstyti viešuosius finansus.

Kada pasitikrinsime viešųjų išlaidų aktualumą?

Lietuvos viešojo valdymo institucijose gajus požiūris, kad kiekvienas naujas teisės aktas ar naujai pavesta funkcija reiškia papildomų resursų skyrimą. Valstybės biudžetas tikrai nėra begalinis, tačiau iniciatyvų atsisakyti neefektyvių priemonių ar jau nebeaktualių paslaugų yra vos keletas. Tam, kad Vyriausybė galėtų atlaisvinti resursus ir finansuoti sisteminius pokyčius, reiktų peržiūrėti viešųjų išlaidų atitiktį strateginiams prioritetams.

Tokia praktika EBPO šalyse narėse yra plačiai paplitusi. Padrąsinčiau Finansų ministeriją principingiau vertinti viešųjų išlaidų efektyvumą ir padėti Vyriausybei sistemiškai peržiūrėti viešojo valdymo institucijų išlaidų pagrįstumą.

ES investicijos – gera galimybė išvystyti konkurencinį pranašumą

Šiuo metu ES fondų lėšos sudaro daugiau kaip ketvirtadalį nacionalinio šalies biudžeto, ES užtikrina platų viešųjų investicijų spektrą. Tačiau ar gebame šias lėšas investuoti strategiškai, kad išvystytume savo ilgalaikį konkurencinį pranašumą? Jau daugiau nei dešimtmetį lėšas naudojame naujos infrastruktūros kūrimui, realiai neįvertinę kuriamos pridėtinės vertės, išlaikymo kaštų ateityje ar jau sukurtos infrastruktūros pritaikymo. Dažnai užmirštame, kad tvariam ekonomikos augimui ir visuomenės brandai būtinos investicijos visų pirma susijusios su švietimu ir žmogiškųjų išteklių plėtra, inovacijomis bei ekonomikos modernizacija.

Netrukus Briuselyje įsibėgės pasirengimas deryboms dėl naujo ES biudžeto ir Lietuvai po 2020 metų teksiančių lėšų. Derybos greičiausiai bus sudėtingos dėl, tikėtina, mažėsiančio viso ES biudžeto. Todėl ypač svarbu gerai paruošti namų darbus ir susitarti dėl kelių svarbiausių investavimo prioritetų.

Apibendrinant galima teigti, kad norint efektyviai nukreipti viešąsias investicijas, visų pirma reikia turėti tvirtą strateginį pamatą. Be to, Lietuvos viešajam sektoriui ypač trūksta lyderystės nustatant prioritetus ir inicijuojant pokyčius. Turime išmokti atsispirti pagundai finansuoti visas sritis po truputį ir ieškoti plataus sutarimo dėl šalies proveržiui svarbiausių krypčių.

Jurgita Šiugždinienė yra Kauno technologijos universiteto l.e.p. rektorė