Universitetinės studijos: kodėl 3+2 daugiau nei 4+2?

Siūlydami valstybei rimtai diskutuoti apie galimybę pereiti prie Europoje vyraujančio studijų modelio 3 (bakalauras) + 2 (magistrantūra), nekalbame apie mechanišką studijų trumpinimą, bet apie naujos kokybės europietiškus standartus atitinkantį, konkurencingą studijų modelį. Tą, kuriame magistro laipsnis yra labai svarbi studijų dalis.

Cituoju mūsų ekonomistų žodžius, skaitomus įvairiuose portaluose: „Mums reikia susitelkti į aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką, mes išaugome iš pigios darbo jėgos marškinėlių, atlyginimų augimas yra nepakankamas“.

Aš teigiu: mes, universitetai, taip pat išaugome iš savo marškinėlių. Užtenka konkuruoti su kolegijomis ir vieniems su kitais. Pasaulis pasikeitė. Užaugo nauja karta, drastiškai sutrumpėjo naujų technologijų ir inovacijų kūrimo ciklas. Naujasis studijų modelis mums gali suteikti progą pradėti žaisti kitoje lygoje.

Lietuvos ir Europos ekonomikai privalome siūlyti ne tik technologijų taikytojus ir diegėjus, bet technologijų vystytojus ir kūrėjus, plataus požiūrio, aukštą pridėtinę vertę galinčius kurti specialistus. Tai – universitetų misija. Universitetai neužsiima masine gamyba ar siauru profiliniu mokymu – tam yra kitos studijų grandys. 

Atsirastų resursų geresnei studijų kokybei

Kalbant apie 3+2 modelį, esmė yra ne studijų trukmė, o kokybė. Šis, Bolonijos deklaracijoje apibrėžtas, europinis studijų modelis yra iš esmės kitoks nei amerikietiškasis. Pastarąjį bandėme taikyti, bet niekada iki galo neįgyvendinome taip, kaip jis veikia JAV universitetuose, kur pirmus dvejus studijų metus mokomasi tik bendrųjų dalykų ir tik po to renkamasi konkreti specialybė.

Siūlydami valstybei rimtai diskutuoti apie galimybę pereiti prie Europoje vyraujančio studijų modelio 3 (bakalauras) + 2 (magistrantūra), nekalbame apie mechanišką studijų trumpinimą, bet apie naujos kokybės europietiškus standartus atitinkantį, konkurencingą studijų modelį. Tą, kuriame magistro laipsnis yra labai svarbi studijų dalis.

Šiandien neturime nei valios, nei galimybių koreguoti pasenusį modelį, kuriame bakalauro studijos dažnai mažai skiriasi nuo magistrantūros, kuris lemia, jog universitetai konkuruoja su kolegijomis, o darbo rinka prisotinta vidutinio lygio specialistų. Laikas pereiti prie naujos kokybės ir naujų standartų. Nuo pigiai apmokamos darbo jėgos prie inovacijų ekonomikos.

Perėjimas prie europietiško modelio mums sudarytų galimybę kardinaliai peržiūrėti programų turinį ir nusistatyti dar aukštesnius standartus. Būtina didinti krepšelio kainą ir peržiūrėti visą finansavimo modelį. Net ir išlaikius esamą finansavimą, universitetams perėjus prie trumpesnių studijų, atsirastų resursų investuoti į brangesnius studijų modulius, rastųsi daugiau lėšų medžiagoms ir brangesniems tyrimams.

Pavyzdžiui, mes, KTU, planuojame turėti ištęstinį produkto vystymo projektą, kuriame dalyvautų ir verslas, kuriame konsultuotų tarpdisciplininė aukšto lygio profesionalų komanda ir kuris parengtų inžinierių-antreprenerį, gebantį veikti šiandieninėje sparčiai kintančioje aplinkoje. Tokie moduliai kainuoja kone dvigubai brangiau nei įprastiniai, šiandien tam labai trūksta lėšų.

Magistrantūra turi tapti svarbiu aukštojo išsilavinimo etapu

Diegiant 3+2, būtinas esminis studijų turinio ir mokymo metodų atnaujinimas ne tik bakalauro, bet ir magistrantūros studijose. Magistrantūra turi tapti labai svarbia universitetinio išsilavinimo dalimi, kitaip inovacijas galime pamiršti.

Kokia situacija šiuo metu? Bakalauro ir magistrantūros studijos finansuojamos remiantis labai skirtingais kriterijais, o to rezultatas – bakalauro studijoms skiriama nepalyginamai daugiau valstybės finansuojamų vietų nei magistrantūrai.

Pavyzdžiui, šiuo metu KTU bakalauro studijose studijuoja 77 proc., o magistrantūros – 23 proc. studentų. Remiantis užsienio universitetų duomenimis, studentų pasiskirstymas pakopose vidutiniškai siekia 50–60 proc. bakalauro studijose ir 40–50 proc. magistrantūros studijose.

Išvada viena – studentų, kurie renkasi magistrantūros studijas, Lietuvoje nepakanka. Jeigu socialiniuose moksluose, kur studijos pigesnės, situacija šiek tiek geresnė, technologijos moksluose studijų kaina už jas mokantiesiems studentams – didžiulė.

Esant tokiai situacijai, kai takoskyra tarp bakalauro ir magistrantūros studijų yra nepakankama, dažnam studentui kyla klausimas: o kam man magistrantūra? Štai ir neparuošiame inovatorių ir kūrėjų.

Užsisuka užburtas ratas: mažai magistrantūroje studijuojančiųjų – mažai doktorantų ir aukšto lygio specialistų – mažai mokslo ir inovacijų – mažai studijų krepšelių. Trūksta aukšto lygio specialistų, sunku pritraukti aukštą pridėtinę vertę, naujausias technologijas kuriančių ir taikančių įmonių / investuotojų.

Į universitetines studijas turime žiūrėti kompleksiškai – tą ir siūlo 3+2 studijų modelis. Šios studijos sukonstruotos taip, kad magistrantūra yra labai svarbi išsilavinimo dalis. Be magistrantūros specialistas negali svajoti apie darbą geriausiai apmokamose ir dinamiškiausiose, įdomiausiose verslo ir pramonės srityse, vadovaujančiose pareigose. Štai Skandinavijos valstybėse magistrai uždirba 30 proc. daugiau nei bakalaurai, o aukštųjų technologijų įmonės, ieškodamos naujų darbuotojų, į bakalaurus nė nežiūri!

Vyriausybė turi nustatyti griežtesnius reikalavimus trumpesnėms studijoms

Visi suprantame, kad šiandien tikrai ne visos programos galėtų taikyti 3+2. Vėlgi, primenu – studijų esmė yra ne jų trukmė, o turinys ir tikslai.

Vyriausybė turėtų aiškiai nusakyti standartus, kuriuos įgyvendinęs Universitetas galėtų judėti prie naujo studijų modelio. Tai – ir aukštesnis stojamasis balas (bent 4), kuris atves studijuoti geriau pasirengusius stojančiuosius, jau pirmame kurse gebėsiančius pradėti mokslus nuo aukštesnio lygio. Beje, prailginus mokslo metus bendrojo ugdymo mokyklose, siekiama to paties tikslo – sudaryti sąlygas studentams studijų metu siekti aukštesnių tikslų ir mokytis intensyviau.

Žinoma, universitetas turėtų įsipareigoti sudaryti galimybę įstojusiesiems „pasitempti“ per papildomus pagrindų modulius, per mentorystę ir tutorystę bei, žinoma, dėstytojai privalės mokytis ir taikyti naujausius mokymo metodus, turės atsirasti tinkamos erdvės probleminiam mokymuisi, grupinėms užduotims.

Daugiau dėmesio turime skirti mokymuisi mokytis, savarankiškam mokymuisi; studijos turi būti daug intensyvesnės ir reiklesnės. Šie, jau šiandien būtini dalykai neišvengiamai turės būti įgyvendinti įdiegus 3+2 studijų modelį. Studijos turi tapti „full-time job“ (liet. darbu visą darbo dieną).

Šiandien skatiname mokslo rezultatus, apdovanojame už aukšto lygio straipsnius, bet ar apdovanojame už inovacijas studijose?

Būtina peržiūrėti studijų finansavimo modelį

Girdime, kad nuo 2018 metų su universitetais bus sudaromos sutartys ir panaikinti studijų krepšeliai. Tai – labai svarbu pereinant prie naujo studijų modelio. Visgi, reikia paanalizuoti, kodėl nesuveikė krepšelių sistema. Sutikime, ji išjudino tuo metu sustingusius ir savimi patenkintus universitetus, tačiau „nematoma rinkos ranka“ nesutvarkė sistemos. Neatsitiko taip, kaip buvo planuota – kad sustiprės kokybė ir išliks geriausi.

Neatsitiko todėl, kad buvo vykdomas nuolatinis sunkiai besiverčiančių universitetų subsidijavimas ir leidžiama į universitetus priimti visus norinčiuosius. Niekas nesiryžo įvesti būtinų reikalavimų ir dar tada pasakyti, kad laikas uždaryti kai kuriuos universitetus.

Jeigu sutarčių ir grantų sistemą įvesime neoptimizavę tinklo, rezultatas bus toks pats. Konkuruosime dėl didesnės valstybės subsidijos. Vėl išbarstysime resursus ir toliau visi draugiškai balansuosime ant skurdo ribos. Apie kokias inovacijas galime kalbėti, jei lektoriaus–docento atlyginimas yra 600–800 eurų? Vietoj to, kad dėstytojas vasarą skaitytų naujausią su mokslu ir studijomis susijusią literatūrą, jis važiuoja į Norvegiją namų statyti.

Universitetai nebegali pritraukti talentingų dėstytojų ir mokslininkų. Aukšto lygio specialistai – Lietuvos ateitis, tačiau, dėstytojams mokėdami nepakankamai, negalime tikėtis, kad jie parengs aukštą pridėtinę vertę kuriančius specialistus.

Atlyginimus reikia didinti dvigubai ir kuo skubiau, bet tam Vyriausybė ir LR Seimas negali dangstytis universitetų autonomija ir vengti reikalingų sprendimų. Visi žinome, kad nesumažinus išlaidų, neoptimizavus infrastruktūros ir besidubliuojančių studijų programų, pinigų atlyginimams iš dangaus nenuraškysime.