A. Nalivaikė. Žiniasklaida ir koronavirusas: kokiomis ligomis iš tikrųjų sergame?

Pastarųjų dienų įvykiai, susiję su neišvengiamu koronaviruso užfiksavimu Lietuvoje, atskleidė įvairių medijų ir žiniasklaidos potencialą konstruoti bei formuoti internetinę ir labiau apčiuopiamą piliečių realybę.

Tiek naujienų portaluose, tiek socialinėse medijose, dominavo įvairaus turinio ir kokybės pranešimai, susiję su koronaviruso paplitimu ir grėsme. Atsakingų valstybinių institucijų pranešimai apie realią padėtį šalyje „pasimesdavo“ visų naujienų apie virusą sraute. Atsitiko taip, kad valstybės institucijos turėjo greitai suvaldyti ne tik viruso, bet ir dezinformacijos plitimą šalyje. Ne tik suvaldyti, bet ir greitai į visa tai reaguoti.

Medijų vartojimo įpročių reikšmė

Esant krizinėms situacijoms, informacijos sklaidą ir turinį medijose bei socialiniuose tinkluose suvaldyti tampa beveik neįmanoma. Ne tik dėl to, kad, apskritai, jį sunku suvaldyti esant šiuolaikinėms medijų ir informacijos kūrimo tendencijoms, bet ir todėl,  kaip mes „vartojame“ medijas ir žiniasklaidą. Kaip ir ką mes skaitome, žiūrime ir pasirenkame yra daug svarbiau nei daugelis įsivaizduoja.

Tokiais atvejais (pavyzdžiui, naujo viruso plitimas) ypatingai svarbus tampa medijų ir informacijos raštingumas, t.y. sugebėjimas atsirinkti ir kritiškai įvertinti žiniasklaidos turinį, pvz. tikrinti ir atsirinkti patikimus informacijos šaltinius.

2017 m. Europos universitetinio instituto Florencijoje duomenimis su medijų raštingumu susijusios rizikos Lietuvoje siekia net 81 proc. Šie skaičiai rodo, kad medijų raštingumas vis dar nelaikomas ypatingos svarbos įgūdžiu, kuris iš tikrųjų yra labai reikalingas, esant šiuolaikinei informacijos gausai ir medijų turinio kokybės prastėjimui.

Situaciją komplikuoja tai, kad daugelis medijų vartotojų atsiduria taip vadinamame „informacijos šulinyje“ (angl. echo chamber). Tai reiškia, kad žmonės informaciją gauna iš riboto skaičiaus šaltinių, kuriuose yra atkartojama tik tai, kuo asmuo jau yra įsitikinęs,  galiausiai, taip yra sukuriama iliuzija, kad gaunama informacija yra objektyvi.

Greitai – nebūtinai gerai

Žmonės vis dažniau naujienas perskaito Facebook‘o ar Twritter‘io informacijos srautuose, šios žinios yra „suvartojamos“ greitai ir per daug nesusimąstant apie turinio kokybę ar patikimumą. Tokiais atvejais perskaitomos tik naujienų antraštės, kuriomis ne retai stengiamasi naujieną sensacionalizuoti, įaudrinti skaitytojo vaizduotę ar emocijas. Dažnas nori koncentruotos ir nekomplikuotos informacijos, kurią turėtume rasti naujienos antraštėje, tačiau antraštės ne visada atitinka straipsnio turinį. Deja, paspaudimus skatinančios antraštės (antraštinis masalas arba clickbait angl.) jau yra tapę norma.

Šaltinių patikimumas

Kitas įdomus aspektas, apsunkinantis informacijos turinio kokybės kontrolę, yra tai, kad medijų turinį dabar gali kurti praktiškai bet kas. Vartotojų kuriamas turinys naudojamas ir publikuojamas tiek naujienų portaluose (pavyzdžiui, cituojamas tam tikro asmens facebook‘o įrašas), tiek socialinėse medijose, kurios labai greitai tapo asmeninių nuomonių, diskusijų ir propagandos arena. Ribos tarp faktų ir prasimanymų tampa vis sunkiau apčiuopiamos.

Jeigu prie visko pridėsime visuomenėje vyraujančias pesimistines nepasitikėjimo nuotaikas, gausime tokį informacijos ir dezinformacijos „kokteilį“ apie koronavirusą, kokį medijose ir žiniasklaidoje stebėjome kelias pastarąsias dienas.

Centralizuotas ir tikslingas informacijos srautas iš valstybinių institucijų yra reikalingas, tačiau tikėtis, kad tai bus vienintelis informacijos šaltinis – neverta. Nerimas dėl naujų ir nežinomų dalykų – yra normali žmonių reakcija, kurią suvaldyti padėtų teisinga komunikacija, atsižvelgianti į šiuolaikinės visuomenės medijų „vartojimo“ ypatumus.

Augustė Nalivaikė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė