Arvydas Grišinas: „Kūryba visais laikais nuo technologijų buvo sunkiai atsiejama“

Svarbiausios | 2020-09-04

Technologijos automatizavo įvairias sritis – daugelio darbų atlikimas jau nebeįsivaizduojamas be vienokio ar kitokio kompiuterio įveiklinimo. Tad nenuostabu, kad pokyčiai paliečia ir meną bei jo kūrėjus. Tiek technologijos, tiek menas pasižymi ypatingomis inovacijų paieškomis ir nepaprastais sprendimais, tad dialogas tarp šių sričių – neišvengiamas.

Apie tai kalbamės ir su KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytoju, politikos antropologu Arvydu Grišinu. Jis teigia, kad kūryba visada ėjo koja kojon su technologijomis, tačiau svarbu neleisti joms vien tobulėti, o rungtis, kas gražiau sukurs, kas išlaikys jose žmogiškumą, nes tai atneštų naudą visoms sritims.

– Akademinė bendruomenė tikriausiai labiau pažįsta Jus kaip politikos mokslų srities atstovą. Papasakokite, kaip Jūsų gyvenime atsirado menai, parodų kuravimas ir bendras kontaktas su kūrybinėmis išraiškomis?

– Mano akademinė veikla visada buvo tarpdiscipliniška, paprastai prisistatau politikos antropologu. Politinių procesų tyrimuose taikau vizualinės analizės (politinių simbolių, vaizdinių, viešųjų erdvių, protestų estetikos) metodus, ne vienerius metus dėstau politinių vaizdinių antropologijos kursą Vilniaus dailės akademijoje. Vaizdas daug ką lemia ne tik mene, bet ir viešajame gyvenime.

Bet kokie politiniai režimai, kariuomenė, sveikatos apsaugos institucijos, Europos Sąjunga ar posovietinis pasaulis – viskas turi tam tikrą estetiką. Net biurokratai – ir jie neretai pavadinami „pilkais“. Jefferey Alexander teigia, kad ši estetika laiko savyje nemažai informacijos, organizuojančios, disciplinuojančios viešąjį ir tarptautinį gyvenimą, kuriančios žmogiškai atpažįstamą prasmę. Todėl menas nuo politikos nėra jau taip toli – Hitleris, iki tampant diktatoriumi, irgi buvo nenusisekęs dailininkas.

Mano kelias, laimei, šiek tiek kitoks. Matyt dėl to, kad niekada neturėjau labai didelių meninių ambicijų. Vaikystėje lankiau dailės mokyklą. Užaugau šeimoje, kurioje menai nebuvo svetimi. Visada turėjau nemažai menais užsiimančių draugų, mėgau ir supratau vaizdinę kalbą.

Na, o toliau sekė tipiška priklausomybių istorija: dirbau muziejuje, galerijoje, ėmiau rašyti parodų recenzijas, vėliau kelias parodas ir pačiam teko organizuoti, ilgainiui prisijungiau prie tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos, o šį rudenį teko įsilieti į „Kūrybinių jungčių“ gretas… Taip ir „nusiritau“ į kultūros liūną. Bet gal būtent todėl, kad man menai visada atrodė tokia natūrali gyvenimo dalis, niekada nesistengiau jų atsieti nuo kitų gyvenimo sričių – priėmiau tai kaip integralią pilnavertės būties dalį, tad ši ir išsiskleidė mano akademinėje veikloje.

Arvydas Grišinas

– Kokios meno rūšys arba kokia kūryba Jums patinka labiausiai?

– Skulptūra. Nuo vaikystės be galo patiko Giacometti. Po to sužinojau, kad jis savo estetiką „nuvogė“ nuo senųjų etruskų skulptūrėlių. Tada jis mano akyse dar labiau pakilo. Iš lietuvių labai gerbiu mūsų skulptūros „stumbrus“: Šnarą, Šnipą, Navaką, Urbonavičių, Mazurą ir kitus kam per šešiasdešimt. Visiškai neseniai mane pakerėjo Leono Striogos darbų paroda, ta jo jautri ir švelni tapyba kirviu per pliauską…

Iš jaunųjų man labai didelį įspūdį kelia Viržbickas ir Sauka. Vis pajuokauju, kad norėčiau, jog pastarasis man kada antkapį iš gelžbetonio nulietų. Mėgstu medžiagišką meną.

Kaip apibūdintumėte įkvėpimą? Kaip jis jums pasireiškia ir kas įkvepia, o kas, atvirkščiai – užkerta  tam kelią ir neįkvepia?

– Esu girdėjęs Domantą Razauską sakant, kad įkvėpimas ateina per nosį. Nežinau, niekad nesu bandęs, o gal nebuvo progos… Vaikystėje kankinausi su nosiaryklės polipais, vėliau sulūžo nosies pertvara (juokiasi, – aut. past.). Asmeniškai man įkvėpimas rašyti atsiranda stovint po karštu dušu, tik kaip taisyklė, vis nebūnu pasiėmęs užrašų knygutės.

– Kaip, Jūsų manymu, kūrybines išraiškas ir kūrybiškumą keičia tobulėjančios technologijos? Kaip tai atsiliepia kitoms specialybėms?

– Mėgstu negalvoti apie technologijas ir tai, kad jos tobulėja. Man jos greitėja, platėja, sukasi, mirga, kažką mojuoja, mygtukus spaudo. Žodžiu, stengiasi būti tokios, kaip mes ir mūsų įsivaizdavimai – tik geresnės. Todėl svarbu joms to neleisti. Reikia su jomis rungtis: kas gražiau sukurs, kas bus labiau žmogus. Tada visoms specialybėms jos atsilieps gerai.

– Ar šiais laikais kūryba nuo technologijų yra neatsiejama? Ar įmanoma būti sėkmingu kūrėju, menininku be technologinių žinių ir gebėjimo valdyti įvairius naujus įrankius?

– Kūryba visais laikais nuo technologijų buvo sunkiai atsiejama. Dažo pigmentą reikėjo mokėti išgauti, kryželį reikėjo mokėti išdrožti, gražiai pašokti irgi nemokant nelabai gausis. Anot Bernardo Stieglerio, žmogus apskritai yra technologinė būtybė, kiekvienas jo veiksmas yra technologinis. Nežinau, ar sutinku su tokiu prometėjišku žmogaus vertinimu.

Bet štai antropologas Alfredas Gellis teigia, kad esama tampraus ryšio tarp technologijos ir kerų, tam tikro gebėjimo apstulbinti, nešančio didelę galią. Jis įvardija Polinezijos gentelių technologinius burtus, kurių pagalba meistrai taip išdabindavo valčių irklus, kuriais būdavo vandeniu atsiiriama pas kaimynines genteles, jog šios, pakerėtos reginio, būdavo daug lengviau paveikiamos, geranoriškesnės atėjūnų atžvilgiu.

Panašu, kad šia prasme, technologijos ir menai yra giminingi, o ši magiška galia vis labiau juntama ir mūsų politiniame gyvenime. Remiantis tokiomis tendencijomis, mūsų kultūros sektoriui irgi nusimato saldūs laikai…

– Ar manote, kad ilgainiui įvairūs technologiniai įrankiai pakeis menininkus? Gal niekada jiems neprilygs? O gal net nereikėtų lyginti? Kodėl?

– Labai nemėgstu spėlionių apie ateitį. Bet man atrodo, kad dirbtinio intelekto ir kitų technologijų prigimtis yra funkcinė. Jos egzistuoja dėl kažko. Tuo tarpu menininkai, man regis, egzistuoja, nes jiems tiesiog taip gaunasi. Jei kažkokių piešinėlių piešimo mašina išstums juos iš rinkos, tai visų pirma bus rinkos problema ir labai rimta. Bet egzistenciniai interesai šia prasme neturėtų labai kirstis.

– Jeigu pažvelgtume iš kitos pusės, ar technologijų kūrėjams taip pat reikalingas kūrybiškumas? Kodėl?

– Po atominės bombos sukūrimo lyg ir pasirodė, kad to kūrybiškumo jie galėtų turėti ir mažiau. Bet galima paklausti ir taip: ar šiuolaikinėms technologijoms tebereikalingi kūrėjai? Juk besimokantis dirbtinis intelektas egzistuoja jau dabar. Būtų įdomu įsivaizduoti sukurtą robotą, atskirtą nuo žmogiško priežastingumo, kurio funkcija yra riedėti kaip nudžiūvusių krūmokšnių kamuoliukui vesternuose, po žalius šviesaus rytojaus laukus, vakarėjančiai saulei leidžiantis, švytinčius nuo radiacijos.

– Ar manote, kad technologijų ir kūrybiškumo (meno) bei šias sritis atstovaujančių žmonių susikalbėjimas yra būtinas? Kaip jis galėtų pasireikšti? Kaip jis pasireiškia Jūsų gyvenime?

– Man daug įdomiau tokiose situacijose būtų patyrinėti kūrybinius nesusikalbėjimų rezultatus. Todėl linkėčiau menininkams kalbėti kuo nesuprantamiau, o technologijų specialistams kuo mažiau abejoti savo supratimu ir visa ko išmanymu.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku