„Be cukraus“, „zero“, „light“ – šie užrašai ant pakuočių dažnai sukuria įspūdį, kad renkamės sveikesnį produktą. Tačiau ar tikrai saldikliai yra stebuklingas sprendimas, leidžiantis mėgautis saldumu be pasekmių? Pastaraisiais metais mokslas į šiuos pakaitalus žvelgia vis atsargiau, o ekspertai ragina nepasiduoti „sveikumo aureolės“ efektui. Kada saldikliai gali būti naudingi, o kada – klaidinantys?
Cukraus pakaitalai – tai medžiagos, suteikiančios saldų skonį, tačiau turinčios mažiau arba visai neturinčios energinės vertės (kalorijų). Dažniausiai maiste sutinkami saldikliai yra polioliai (pvz., ksilitolis, eritritolis), kurie pasižymi maždaug 40–100 proc. cukraus saldumo, suteikia dalį energinės vertės, tačiau mažiau veikia gliukozės kiekį kraujyje, bei didelio intensyvumo saldikliai (pvz., stevija, aspartamas, sukralozė), kurie yra 200–600 kartų saldesni už cukrų, todėl jų kiekiai maiste būna labai nedideli.
„Ilgą laiką saldikliai buvo laikomi auksiniu standartu sergantiems diabetu ar turintiems antsvorio. Tačiau naujausios Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2023 m. gairės pateikia kiek atsargesnį vertinimą. Jose teigiama, kad cukraus pakeitimas becukriais saldikliais nepadeda kontroliuoti svorio ilgalaikėje perspektyvoje. Žmonės raginami apsvarstyti kitus būdus sumažinti cukraus vartojimą, pavyzdžiui, rinktis pilnavertį maistą, kuriame cukrus yra tik natūralios prigimties (t. y. ne pridėtinis), arba vartoti nesaldintus maisto produktus ir gėrimus“, – pasakoja Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja Aelita Zabulionė.
Kodėl mokslas tapo atsargesnis?
Pastebėta, kad ilgalaikis saldiklių vartojimas gali būti susijęs su padidėjusia II tipo cukrinio diabeto ar širdies ir kraujagyslių ligų rizika suaugusiems. Nors tiesioginis priežastinis ryšys dar tiriamas, mokslininkai kelia hipotezes apie galimą saldiklių poveikį medžiagų apykaitos reguliavimui ir žarnyno mikrobiotai.
„Nuomonė, kad maisto produktai be pridėtinio cukraus yra sveikesnis pasirinkimas, dažnai siejama su vadinamuoju „sveikumo aureolės“ (angl. health halo) efektu maisto pramonėje. Pašalinus cukrų, siekiant išlaikyti produkto technologines savybes (tekstūrą, tūrį), gamintojai turi rinktis kitas medžiagas, kurios užpildytų jo vietą ir leistų išsaugoti juslines bei technologines savybes. Dažnai naudojami papildomi riebalai, krakmolai ar kiti užpildai. Galutinis rezultatas gali būti toks, kad produkto kaloringumas išlieka panašus arba net padidėja, o maistinė vertė – sumažėja“, – pažymi A. Zabulionė.


