-
-
universitetas
- Apie KTU
- Struktūra
- Universiteto taryba
- Senatas
- Rektoratas
- Akademinės etikos kolegija
- Darbo taryba
- Profesinė sąjunga
- Universiteto projektai
- Veiklos dokumentai
- studijos
- fakultetai
- biblioteka
- kontaktai
Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventė Ramutė Jaloveckaitė jau 15 metų gyvena Brazilijoje, kur dirba verslo srityje ir skaito paskaitas didžiausiame Brazilijos mieste San Paule įsikūrusiame Cantareiros universitete. Versli moteris, su šeima gyvenanti daugiausiai kavos pagaminančioje Brazilijos valstijoje, tikisi dar šiais metais įgyvendinti seną svajonę – savo turimame ūkyje auginti arabikos kavos pupeles.
„Brazilija mane pakeitė, daug išmokė. Čia gyvendama tapau atviresnė, tolerantiškesnė, daugiau šypsausi“, – sakė KTU absolventė R. Jaloveckaitė, kurią sutikti Lietuvoje galima keletą kartų per metus.
– Kodėl baigusi mokyklą pasirinkote studijuoti verslo administravimą?, – paklausėme R. Jaloveckaitės.
– Esu iš pirmosios studentų laidos, kurie KTU Ekonomikos ir verslo fakultete baigė verslo administravimą (tuo metu studijos vadinosi biznio administravimas, – aut. past.). Studijų pasirinkimą lėmė tai, jog visada norėjau turėti savo nuosavą verslą.
Fakultetas organizuodavo studentų ir verslo įmonių vadovų susitikimus ir net darbo pokalbius. Vieno iš jų metu gavau pakvietimą dirbti Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje (KLASCO). Uostamiestyje dirbau septynerius metus.
– Kaip iš Klaipėdos atsidūrėte Brazilijoje, vienoje didžiausių pasaulio valstybių?
– Kompanija KLASCO, reikalaujanti iš savo darbuotojų puikių anglų kalbos žinių, išsiuntė mane stažuotei į Didžiąją Britaniją. Į šiuos kursus, kurie buvo rengiami beveik visuose Anglijos pajūrio miesteliuose, suvažiuodavo jaunimas iš visų pasaulio kampelių. Jų metu susipažinau su savo būsimu vyru, atvykusiu tobulinti anglų kalbos įgūdžių iš tolimosios Brazilijos.
Stažuotės metu buvau apgyvendinta anglų šeimoje. Savaitgaliai buvo laisvi, tad juos išnaudodavome keliaudami po Angliją: Londone pamatėme tokius garsius miuziklus, kaip „Cats“, „Les Miserables“, aplankėme visas garsiausias šalies vietas, miestus, architektūrinius paminklus. Taip pat keliavome į Škotiją, Airiją, Prancūziją.
Po metų laiko praleistų Anglijoje, grįžau į Lietuvą, o mano naujasis draugas atgal į Braziliją. Po to sekė du metai bendravimo internetu, kol galiausiai nusprendėme susituokti ir kartu apsigyventi Brazilijoje. Čia gyvenu jau daugiau kaip 15 metų.
– Sakėte, jog visada norėjote turėti nuosavą verslą. Galbūt pavyko jį sukurti Brazilijoje?
– Taip, iš tiesų. Verslo administravimo studijos, kurias baigiau KTU, mane paskatino imtis savo verslo. Po dviejų metų praleistų Brazilijoje jau buvau įkūrusi nedidelę įmonę. Užsiėmėme iš Anglijos importuotų videolaparaskopijos operacijoms skirtų vienkartinių prietaisų pardavimais.
Įsteigti nuosavą įmonę ir pradėti dirbti Brazilijoje labai sunku nebuvo – sunkiau buvo perprasti šio krašto žmonių bendravimo, elgsenos subtilybes.
Visgi, pirmasis mano darbas, atvykus į Braziliją, nebuvo susijęs su verslu. Keturis mėnesius dirbau Lietuvos garbės konsulate San Paule, kur tvarkiau lietuvių kilmės brazilų dokumentus, išduodavau pasus. Tokiu būdu susipažinau su Brazilijos lietuvių bendruomene, kuri laikoma didžiausia Lotynų Amerikoje (apie 10 tūkst. lietuvių), sužinojau apie jų gyvenimą šioje šalyje iš pirmų lūpų.
Didžiausiame Brazilijos ir visos Lotynų Amerikos mieste San Paule yra įsikūręs tikras lietuvių rajonas Vila Zelina. Jo teritorijoje pastatyta lietuviška bažnyčia, veikia lietuviški restoranai, parduotuvės. Vienai iš čia sutiktų lietuvių kilmės šeimų padėjau susirasti gimines Lietuvoje.
– Ar įsikūrusi Brazilijoje stojote mokytis į aukštąją mokyklą?
– Taip, 2010 metais Cantareira universitete pradėjau studijuoti agronomiją. Manau, kad studijos svečioje šalyje padeda integruotis į visuomenę.
Tuo metu turėjau mažą svajonę ateityje užsiimti kavos pupelių auginimu, tačiau tam reikėjo išmanyti kavos paruošimo technologiją. Dėl šios priežasties pasirinkau agronomijos studijas, kurios leido specializuotis kavos pupelių auginimo technologijoje.
Agronomijos bakalauro studijas baigiau 2013 metais. Paskutiniuosius du studijų kursus baigiau per vienerius metus, aplenkdama savo kursiokus, kurie diplomus atsiėmė metais vėliau.
– Paragavote aukštojo mokslo tiek Lietuvoje, tiek svetur. Kaip vertinate Brazilijoje įgytą išsilavinimą?
– Agronomijos studijos labai patiko: mums dėstė tikri savo sričių profesionalai, praktikai. Daugumoje Brazilijos universitetų paskaitos prasideda nuo 19 val. ir tęsiasi iki 23 val. vakaro.
Didžioji dalis brazilų baigę mokyklas stoja į universitetus. Čia mokslo metai prasideda vasario, o baigiasi gruodžio mėnesį. Privačiuose universitetuose mokestis už vieno mėnesio studijas siekia apie 290-350 eurų, valstybinis mokslas – nemokamas.
– Lietuviai dažnai apibūdinami, kaip santūrus ir darbštūs žmonės. Kokie yra brazilai?
– Brazilai pernelyg nesureikšmina materialių dalykų, jie yra labai tolerantiški ir vertinantys žmonių paprastumą, malonų bendravimą, geraširdiškumą ir draugiškumą. Kalbant apie braziles moteris, manau, kad joms trūksta pasitikėjimo savimi.
Brazilai labai mėgsta saldžius patiekalus, saldumynus. Tai yra viena daugiausiai cukraus sunaudojanti pasaulio šalis.
Mano vyrui ir sūnui labai patinka lietuviški pieno produktai: grūdėta varškė, sūreliai. Draugai iš Brazilijos visada prašo parvežti lietuviško midaus suktinio.
– Kaip brazilai leidžia savo laisvalaikį?
– Visas brazilų laisvalaikis leidžiamas draugų būryje su muzika, šokiais. Kai nedirba, jie mėgsta keliauti: vyksta prie jūros, į gamtą.
– Ar tikrai brazilai tokie užkietėję futbolo mėgėjai?
– Taip, visiškai teisingai – brazilai yra tikri futbolo aistruoliai. Kiekvieną ketvirtadienį ir šeštadienį futbolo varžybos yra transliuojamos per visus televizijos kanalus. Sekmadieniais vyrai mėgsta patys išbėgti į lauką ir paspardyti kamuolį. Mano devynmečio sūnaus, tris kartus per savaitę lankančio futbolo treniruotes, svajonė – būti geriausiu Brazilijos vartininku.
– Visoje Lotynų Amerikoje labai populiarios vadinamosios muilo operos. Ar ir brazilai yra šių telenovelių gerbėjai?
– Taip, jos yra transliuojamos geriausiu eterio laiku. Vienos muilo operos rodomos per televiziją pietų metu, antros – pavakarių, trečios – dienos pabaigoje, kuomet žmonės susėda valgyti vakarienės.
Dabartinės muilo operos yra labai prastos kokybės: banalios istorijos, tapatūs siužetai ir vienodi aktoriai. Nuolat transliuojant šiuos serialus visais televizijos kanalais, žmonės yra manipuliuojami, kad nesigilintų į politinį šalies gyvenimą, joje klestinčią korupciją ir kitas opias problemas. Muilo operomis siekiama „užmigdyti“ žmones ir jų budrumą.
Šiose telenovelėse nuolat propaguojamas amoralus elgesys, smurtas, keršto siekimas, žmonių godumas ir priešiškumas. Dėl šios priežasties, išsikėlę iš San Paulo, atsisakėme braziliškos televizijos kanalų.
– Kur gyvenate dabar ir kokia veikla užsiimate?
– Šiuo metu su šeima gyvename Minas Žeraisas (portug. Minas Gerais) valstijoje. Dirbu įmonėje, užsiimančioje chirurginės technikos prietaisų pardavimais ir San Paulo universitete dėstau verslo administravimą. Man tapus dėstytoja, atsirado galimybė padėti Kauno technologijos universitetui užmegzti ryšius su Brazilijoje esančiomis aukštosiomis mokyklomis.
Manau, kad bendradarbiavimas studijų srityje, vykdant dėstytojų ir studentų mainus, įvairius projektus, keičiantis informacija, būtų naudingas abiems pusėms.
Brazilija nuolat patiria rizikos faktorių: šaliai gresia sausros, potvyniai. Pavyzdžiui, per pastaruosius tris metus Brazilijoje beveik nelijo. Kad nepritrūktų geriamojo vandens, San Paulas, kuriame gyvena daugiau nei 14 milijonų gyventojų, turėjo pasitelkti pačius racionaliausius metodus, siekiant užtikrinti žmonių poreikius.
– Ar teko dalyvauti Rio karnavale, kuris kasmet vyksta Rio de Žaneire?
– Ne, kol kas neteko. Nors Rio de Žaneiro karnavalas yra pats didžiausias, panašūs, tik mažesnio mąsto karnavalai, vyksta kiekviename mieste. Šios fiestos turi gilias tradicijas ir žymi brazilų tautos išskirtinumą melodingų judesių ir elgesio laisvumu. Visą šalį apimantis renginys sutampa su lietuviška žiemos išvarymo švente – Užgavėnėmis. Naujo karnavalo temą kasmet ruošia šalyje veikiančios sambos mokyklos.
Kostiumus, šokius, muziką, eisenas karnavalams brazilai ruošia visus metus. Tarp miestų vyksta pastebima konkurencija, kas paruoš įspūdingesnį, gražesnį pasirodymą.
Spalvingi renginiai kasmet sutraukia turistus iš viso pasaulio, kurie įsigiję brazilų pagamintus kostiumus, vadinamus fantazijomis, patys gali pasirodyti karnavaluose.
– Ką būtinai patartumėte aplankyti pirmą kartą Brazilijoje apsilankiusiems turistams? Kur atostogauti mėgsta vietos gyventojai?
– Būtina aplankyti milžiniškus Foz Iguasų krioklius, Amazonę, šalia Fortalėzos miestelio esančias smėlio kopas, gėlo vandens ežerus baltose smėlio kopose Maranhao valstijoje, Bonito miestelį Brazilijos centrinėje dalyje, kuriame atsiskleidžia pasakiško grožio šalies gamta. Tiesą pasakius, praėjus beveik šešiolikai metų, praleistų gyvenant Brazilijoje, visų lankytinų vietų apkeliauti pati dar nesuspėjau.
Kalbant apie brazilišką maistą, rekomenduoju paragauti skirtingų skonių bananų, avokadų ledų, kremo, pagaminto iš mango vaisių tyrės, acai uogų, paplitusių Amazonės regione, bei tradicinių sūrio spurgų, kepamų Minas Žeraiso valstijoje.
Kur atostogauja brazilai? Poilsio ir kelionių savo gimtinėje jie nesirenka: brazilai mėgsta keliauti po Europą, vyksta į Čilę, Argentiną.
– Kokių turite ateities planų?
– Kaip ir minėjau, man baigus agronomijos studijas, su šeima iš San Paulo persikėlėme gyventi į Minas Žeraiso valstiją, kuriai būdingas kalnuotas kraštovaizdis ir kavos auginimas.
Jau kurį laiką gyvename kalnuotoje vietovėje, kurioje stūksančios viršukalnės siekia 1200 metrų virš jūros lygio. Tokios gamtos suformuotos sąlygos yra labai tinkamos kavos auginimui, dėl to žemė čia paversta kavos pupelių plantacijomis.
Ne paslaptis, jog Brazilija visame pasaulyje garsėja čia auginamomis kavos pupelėmis. Vietos gyventojai geria išskirtinio skonio, labai aromatingą, geros kokybės kavą. 90 proc. visos arabika kavos yra užauginama ir pagaminama Minas Žeraiso valstijoje, kurioje turime įsigiję žemės lopinėlį.
Manau, kad dar šiais metais imsime įgyvendinti mano svajonę ir pradėsime sodinti pirmąsias kavos pupeles.
– Ar jūsų mėgstamiausios kavos galima rasti ir Lietuvoje?
– Taip, dauguma į Lietuvą atvežamos kavos atkeliauja iš vienos Brazilijos kavos plantacijos, vadinamos Rainha (portug. Karalienė). Lietuvos rinkoje dominuoja Geltonojo burbono kavos pupelės (angl. Yellow Bourbon), kurios yra viena iš arabikos kavos rūšių.
– Sakėte, kad į Lietuvą kasmet grįžtate keletą kartų. Kaip vertinate šalies pokyčius per pastaruosius 15 metų?
– Manau, kad Vilnius, Klaipėda ir Birštonas yra tie miestai, kurie per pastarąjį dešimtmetį padarė didžiausią pažangą – jie parodo, kad šalis yra pakilime. Esu kaunietė ir turiu pastebėti, kad Kaunas nėra taip išpuoselėtas: miestui trūksta meno ir grožio. Laikinosios sostinės potencialas šiandien dar nėra išnaudotas.
