D. Misiūnas: „Universitetų autonomija nereiškia uždarumo“

Pasak jo, labiausiai imtis švietimo reformos įgyvendinimo šiandien trukdo pačių aukštųjų mokyklų lyderystės stoka. Nors yra matyti pozityviai nusiteikusiųjų noras judėti pirmyn, yra ir norinčių išlaikyti patogų status quo. Neretai yra prisidengiama ir universitetų bendruomenės atstovavimu, kad tik būtų galima išvengti pokyčių.

„Universitetų autonomija nereiškia, kad reikia užsidaryti nuo išorinio pasaulio“, – teigia D. Misiūnas, kritiškai vertindamas siūlymus dėl universitetų valdymo pakeitimo, tarybų naikinimo. Jis primena, kad universitetų tarybose dalyvauja savo srities profesionalai, turintys nepriekaištingą reputaciją. Tai apsaugo nuo galimų neskaidrių sprendimų.

D. Misiūnas, Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventas, pirmą birželio savaitgalį vykusiame KTU alumnų asociacijos sugrįžtuvių renginyje pabaigė dvi prezidentavimo Asociacijoje kadencijas. Jis teigia, kad kiekvienas universiteto absolventas turi galimybę grįžti į universitetą ir prisidėti prie jo veiklos tiek kuriant naujas programas, tiek dėstant ar mentoriaujant studentams.

„Aš savęs neklausiu, ar turėčiau tą daryti. Darželiuose, mokyklose, universitetuose yra ugdoma Lietuvos ir mūsų visų ateitis. Tad mano klausimas greičiau toks – ką turėčiau padaryti, kad ateitis būtų gera?“, – kalbėjo D. Misiūnas.

– Esate sakęs, kad ir pabaigus aukštąją mokyklą galima prisidėti prie jos formavimo. Kokiais būdais?, – paklausėme D. Misiūno.

– Mes tikrai visi galime sugrįžti į savo universitetą, į vieną ar kitą fakultetą tam, kad pasidalintume sukaupta patirtimi: galima skaityti paskaitas, dalyvauti Karjeros dienose, kitaip dalintis savo žiniomis. Kitas aspektas – glaudesnio bendradarbiavimo tarp verslo ir aukštojo mokslo skatinimas. Jeigu aš esu alumnas, tai man turėtų būti lengviau prieiti prie universiteto, o universitetui – prie manęs.

– Daugybė KTU alumnų veikia versle, politikoje, yra matomi, aktyvūs visuomenės nariai. Kiek jų balsas girdimas, palaikant Alma mater?

– Jei įvertintume visų alumnų balsą, jis būtų labai svarbus. Kita vertus, Lietuvoje neturime tokios tradicijos „sirgti“ už savo universitetą, neretai tam tiesiog nepakanka laiko. Tačiau aš galvoju, kad įsitraukti į Alma mater veiklą yra labai svarbu. Juk esi čia buvęs, žinai viską iš vidaus. Jeigu tiki, kad universitetas turi gerus tikslus, tai kodėl jam nepadėti jų pasiekti? Kodėl nebūti aktyviu visuomenėje, išsakant savo tvirtą nuomonę? Nesakau, kad reikia būti vieno ar kito universiteto lobistu, tačiau svarbu palaikyti tai, kuo tiki pats.

– Toks palaikymas ypač svarbus šiandien, vykstant aukštojo mokslo reformai. Kaip jūs vertinate jos eigą?

– Manau, kad šiandien labiausiai trūksta lyderystės iš universitetų vadovų. Matyti, kad dalis iš jų turi aiškų norą judėti į priekį, tačiau yra ir tokių, kurie stabdo ir kuria planus, kaip išlaikyti patogų status quo.

Aukštojo mokslo reforma tikrai įvyks. Ji gali įvykti greičiau ir kokybiškiau mums visiems bendradarbiaujant, arba ji įvyks vėliau. Tokiu atveju, reforma užtruktų keletą metų ilgiau ir, greičiausiai, būtų pakankamai skausminga kai kurioms aukštosioms mokykloms. Dabar yra tas laikas, kai bendrai sutarus būtų galima sėkmingai judėti į priekį.

– Esate verslo žmogus, aktyviai dalyvaujantis švietimo sistemos veikloje. Kaip vertinate LR Seimo siūlomas pataisas, kuriomis lyg ir bandoma tokį dalyvavimą sumažinti, pavyzdžiui, keičiant universitetų valdymą, naikinant tarybas?

– Manau, kad tai būtų visiškai nepagrįstas žingsnis atgal. Visi suprantame, kad universitetai turi autonomiją, bet tai jokiu būdu nereiškia uždarumo. Autonomija – tai laisvė kurti, turėti nuomonę ir ją išsakyti, ugdyti jaunus žmones.

Taryba atlieka tam tikrą priežiūros ir stebėsenos funkciją, o išoriniai jos nariai yra skaidrumo garantas. Jie padeda užtikrinti, kad būtų elgiamasi skaidriai, tvarkingai ir atsakingai. Be to, šie žmonės turi nepriekaištingą reputaciją, kuria nerizikuotų dėl kokių nors interesų įgyvendinimo.

Mano supratimu, šitos sistemos naikinimas ir visų sprendimų galios palikimas universitetui yra grįžimas 27-erius metus atgal. Tai yra gerai veikianti sistema. Ją reikia ne naikinti, o, atvirkščiai – ugdyti, kad joje dalyvautų daugiau verslo ir visuomenės atstovų, kurie padėtų universitetui turėti aiškius tikslus, dirbti kokybiškai, skaidriai ir efektyviai.

– Toks sprendimas siūlomas motyvuojant, kad taryba gali bandyti lenkti universitetą sau palankių sprendimų link. Kiek pagrįsta tokia baimė?

– Manau, kad nepagrįsta. Taryboje yra daugiau nei 10 žmonių, išlaikoma pusiausvyra tarp vidinių ir išorinių atstovų. Labai abejotina, kad kas nors galėtų joje atstovauti individualiems interesams.

Dar kartą noriu pabrėžti – žmonės, kurie dirba tą darbą, tai daro vedami socialinės atsakomybės. Jie brangina savo vardą ir tikrai nedarys nieko, kas galėtų pakenkti jų reputacijai. Universiteto pareiga yra užtikrinti, kad tik tokie žmonės patektų į tarybas.

– Kas jus, asmeniškai, motyvuoja taip aktyviai dalyvauti ir universiteto veikloje, ir švietimo sistemoje?

– Aš jaučiuosi KTU dalimi, nes čia praleidau savo gražias jaunystės dienas. Kitas aspektas – socialinė atsakomybė – universitetuose yra ugdoma mūsų ateitis. Kalbu ne vien apie universitetą, tai – ir mokyklos, ir darželiai, visa švietimo sistema. Nuo jos kokybės priklauso, kaip Lietuvai seksis ateityje.

Todėl man nekyla klausimų dėl dalyvavimo tokioje veikloje. Greičiau jau: ką aš asmeniškai galiu padaryti, kad ateitis būtų gera?