KTU fizikos profesorius A. Alkauskas: norėčiau gyvenime daugiau meninės kūrybos (II)

Svarbiausios | 2021-01-12

Daugiau nei dešimt metų užsienyje praleidęs KTU mokslininkas Audrius Alkauskas tyrinėja ne tik interfeisų ir defektų fiziką, tankio funkcionalo teorijas ir kietojo kūno fiziką – fizikos teoretikas neįsivaizduoja savęs be dainavimo chore, muzikos, literatūros, istorijos.

– Profesoriau, 2006–2010 m., gyvendamas Šveicarijoje, esate parengęs studiją apie rašytojo Jono Biliūno gyvenimo ir veiklos pėdsakus šioje šalyje apybraižų rinkiniui lietuvių ir vokiečių kalbomis, kuri buvo publikuota knygoje „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“.

– Jonas Biliūnas mano gyvenime buvo nuo pat vaikystės. Esu kilęs iš Anykščių ir, prieš atvykdamas į KTU gimnaziją, mokiausi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje.

Ten sutikau savo pirmuosius mokytojus, su kuriais kiekvieną rugsėjo pirmąją pradėdavome ant Liudiškių kalvos, kur yra J. Biliūno kapas, ir kurį Anykščiuose vadiname Laimės žiburiu. Bet dvasinis giminingumas J. Biliūnui sustiprėjo, kai iš naujo perskaičiau jo apsakymus, pradėjau gilintis į biografiją.

Visų pirma, paveikė apsakymų šiluma, jautrumas. Ypač mane sužavėjo paskutinieji jo apsakymai iš nebaigto (labai gaila, tai galėjo būti jo geriausi darbai) ciklo apie vaikystę.

Įdomi ir ir paties Jono Biliūno biografija. Tuo metu carinėje Rusijoje taip vadinami socialdemokratai ir socialistai buvo pagrindinė jėga, besipriešinanti valdžiai, bet ta jėga buvo labai nevienalytė. Pvz., vienu metu J. Biliūnas, S. Kairys ir V. Mickevičius-Kapsukas buvo vienminčiai, kovos broliai, galėtume sakyti, bet greitai buvusių bičiulių keliai išsiskyrė.

Biliūnas nusivylė politika ir ėmėsi literatūrinės veiklos. Jis buvo įsitikęs, kad jei atgimsiančioje Lietuvoje nebus kultūros, tai tokia šalis žlugs. S. Kairys linko į tautines idėjas, tapo Lietuvos socialdemokratų partijos vienu iš lyderių ir galų gale – Nepriklausomybės akto signataru, o Mickevičius-Kapsukas, kaip žinome, judėjimą prieš carą laikė pasaulinės revoliucijos dalimi ir po truputį susitapatino su Rusijos bolševikais, kuriems nepriklausoma Lietuva tik trukdė įgyvendinti pasaulinės revoliucijos idėją.

Nors dabar kartais sakoma, kad Biliūnas propagavo kairuoliškas pažiūras, bet tuo metu kairuoliška veikla galėjai pavadinti bet ką, kas buvo nukreipta prieš caro valdžią. Buvo labai gera pajusti visas tas subtilybes, įvairių pasaulėžiūrų kovą vaikščiojant Ciuricho gatvėmis, kuriomis vaikšiojo ir pats J. Biliūnas.

– Tad studija apie J. Biliūną – tai padėka gimtajam kraštui, jo iškiliems žmonėms, į kuriuos žvelgdamas, augote? O kokios Kauno, t. y. miesto, kuriame dirbate, asmenybės jus žavi?

– Nereikia niekam įrodinėti, kad Kaunas tikrai turi savo dvasią. Iš Kauno, o tiksliau Lietuvos universiteto, kilo ir ankstyvasis Lietuvos fizikos elitas, čia jo šaknys. Bet apie tarpukario Kauną kalbėti sudėtingiau, nes neįmanoma atskirti tarpukario Kauno nuo tarpukario Lietuvos – Kaunas buvo Lietuvos centras.

Dėl tos pačios priežasties ir ginčai apie Vilnių ir Kauną yra beprasmiai. Vilnius, Lietuvos sostinė, nėra tik vilniečių, jis yra mūsų visų. Taip pat ir Kaunas, laikinoji sostinė, yra mūsų visų. Tad ne visada lengva, o gal ir nereikia, pasakyti, kas yra Kauno, o kas – Lietuvos. Mane visada žavėjo Valdas Adamkus, kuris yra kaunietis. Aš irgi šiek tiek kaunietis, ir tuo labai didžiuojuosi.

Vilnius ir Kaunas turi gana skirtingą dvasią. Katedros aikštė, Gedimino bokštas, Trijų kryžių kalnas veikia vienaip, istorinė prezidentūra – kitaip.

– Kokie Lietuvos ir kokie užsienio rašytojai paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos labiausiai įstrigusios atmintin?

Skaitau tikrai nemažai. Tai labai produktyvi ir kūrybinga veikla, net būnant skaitytojo vaidmenyje. Skaitymas tenkina skirtingus poreikius, todėl ir mano skaitomos knygos skirtingos.

Literatūros tiek daug, jog, rodos, tesu užčiuopęs tik nedidelę jos dalį. Iš labiausiai paveikusių knygų, žinoma, turiu išskirti klasiką – F. Dostojevskio visus romanus, Č. Dickens’ą, N. Gogolį, A. Čechovą. Šiuos autorius galima skaityti nuolatos, kiekvieną kartą atradant vis ką nors nauja.

Iš XX amžiaus literatūros labai mėgstu G. G. Marquez’ą, H. Hesse, P. Auster’į. Pastaruoju metu itin pamilau J. Steinbeck’o kūrybą, jo šiltus, jautrius herojus ir jų išgyvenimus. Be abejo, mėgstu ir daugybę lietuvių autorių.

Stengiuosi skaityti originalo kalba, jei įmanoma, nors ne visi autoriai man įkandami. Galiu prancūziškai skaityti J. Verne’ą, G. de Maupassant’ą, bet O. de Balzac’as man kol kas per sunkus, nes pernelyg turtingas jo žodynas.

Be grožinės literatūros dar labai vertinu istorines knygas, atsiminimus (politikų, muzikos žmonių), mokslo populiarinimą, psichologiją. Jaunystėje skaičiau nemažai filosofijos, dabar truputį mažiau tą darau.

Be mėgstamos literatūros yra, be abejo, ir nemėgstamos ar svetimos – yra buvę autorių, kurių kūryba po vienos perskaitytos knygos kažkodėl labai mane atstūmė, nelipo, kėlė kažkokį irzulį, vidinį pasipriešinimą, – bet tai irgi gyvo žmogaus reakcija.

Jei vis dėlto manęs klaustų, kokia viena knyga man palikusi patį didžiausią įspūdį, tai turbūt pasakyčiau, kad F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ (arba „Broliai Karamazovai“). Su niekuo nesulyginima atmosfera ir potyris. Klasika yra ne veltui klasika.

– Ar tikite, kad perskaitytos knygos gali keisti žmogaus gyvenimą?

Žinoma. Pernai perskaičiau tris Nobelio literatūros premijos laureatės S. Aleksijevič knygas. Mane jos sukrėtė. Privertė būti daug mažiau kategorišku vertinant kitų žmonių poelgius, būti daug jautresniu kito žmogaus skausmui.

Tad knygos gali padėti pamatyti pasaulio sudėtingumą. O šiemet labai „supurtė“ perskaitytos žymaus psichologo I. Yalom’o knygos, kurios beveik visos išverstos ir į lietuvių kalbą. Skaitant jas labai aiškiai išgyvenau tam tikrą akistatą su mirtimi, tai, ko autorius galbūt ir siekė.

Bet ta akistata neišgąsdino, o priešingai – privertė dar labiau pamilti gyvenimą, branginti kiekvieną minutę. Tad knygos gali keisti požiūrį, taop pat ir gyvenimą. Turbūt ne vienas esame patyrę panašių sukrėtimų. Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu mus pakeisti gali vis kitos knygos.

– O muzika gali keisti, įkvėpti aktyvumo? Tapote KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto mediumo karaoke konkurso nugalėtoju, studijų laikais dainavote studentų chore. Kiek muzikos jūsų gyvenime yra dabar?

– Kaip ir literatūra, taip ir muzika gali keisti žmones. Aš be muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Dainavau chore ne tik studijų metais – pradėjęs dainuoti taip ir nesustojau. Lankydavau chorą visuose miestuose, kur teko gyventi – Bazelyje, Lozanoje, Santa Barbaroje.

O grįžęs gyventi į Lietuvą ėmiau lankyti ir iki šiol dainuoju chore „Pro Musica“. Tiesa, dėl karantino mūsų veikla sustojo ir labai pradėjo trūkti tiek repeticijų, tiek koncertų, tiek paties dainavimo.

Taip pat labai daug klausausi muzikos. Darbe visuomet esu įsijungęs savo mėgstamą klasikinės muzikos stotį „KUSC“ – tai man suteikia ramybę. Labai mėgstu klasikinę, akademinę muziką – nuo renesanso ir baroko iki šiuolaikinio minimalizmo ir vadinamojo naujojo romantizmo.

Labai mėgstu operą ir jos magiją, ypač G. Puccini, G. Rossini, G. Verdi. Labai sunku tą magiją nupasakoti tiems, kas nėra jos patyręs – ją reikia tiesiog pajusti. Tačiau klausausi ir labai daug populiariosios muzikos. Kiekvieni metai būna paženklinti aistra vis kitam atlikėjui ar stiliui, nors išlieka ir senos meilės.

Pvz., 2019-aisiais, kai pamačiau režisieriaus Deksterio Flečerio (Dexter Fletcher) filmą „Rocketman“, panorau pasigilinti į Eltono Johno diskografiją. Mėgau jo ankstyvąsias dainas, turėjau vaikystėje jo plokštelę, bet daugiausia žinojau tik hitus. Tad beveik visus 2019-uosius, tiesiogine prasme, ėjau iš proto dėl jo pirmųjų aštuonių albumų, kas porą mėnesių užstrigdamas ties kitu.

Nuolat sukosi galvoje dainos, kaskart vis kita, iki tol man nežinoma. Net pats nustebau, kokie lobiai ten slėpėsi. 2020-aisiais, pvz., įsigijau ir perklausiau beveik visą grupės „Depeche Mode“ diskografiją – kiekvieną mėnesį mano automobilyje sukosi vis kita plokštelė.

Tad daugmaž galite susidaryti įspūdį. Mėgstu pirkti kompaktus, jų klausytis. Stengiuosi atrasti ir tai, kas nugulę istorijos stalčiuose, primiršta, bet noriai klausausi ir naujausių atlikėjų. Dažnai išgirstu tai, ko nesu niekada girdėjęs, – kai prie populiariosios muzikos prieinama inovatyviai, naujai – pvz., ta pati paauglių (ir mano!) mėgstama Billie Eilish išgarsėjo neveltui.

– Fizikos teoretikui meninė kūryba – atsvara rimtam mokslui, natūralus savęs pripildymas ar be to neįsivaizduojamas gyvenimas?

 Kaip gal supratote iš mūsų pokalbio, norėčiau gyvenime daugiau meninės kūrybos. Ne, ji nėra atsvara, nes taip suformulavus atsakymą, atrodytų, kad mokslinė ir meninė pusės konfliktuoja.

Pastaruoju metu fizikoje man vis svarbesnė tampa žmogiškoji dimensija – tai yra darbas su kitais žmonėmis, idėjų generacija kartu, vienas kito papildymas, vienas kito skatinimas. Labai smagu matyti, kaip skirtingų gabumų mokslininkai kartu sąveikaudami sukuria kažką visiškai nauja.

Meninė kūryba, pvz., literatūra, yra labiau individuali – tai galimybė pasakyti, kaip žmogus regi pasaulį, atskleisti naują to pasaulio pusę. Moksle vyrauja labiau teigiamos emocijos, tokios kaip nuostaba, nors mokslą į priekį varo ne tik ji, bet ir ambicija, konkurencija (nieko bloga tame nėra).

Meninėje kūryboje emocijų paletė platesnė – ten yra ir liūdesio, ir baimės, nusivylimo, bet taip pat ir  meilės. O kalbant apie atsvarą arba papildymą, galiu pasakyti tik seną tiesą – svarbiausia gyvenime daryti tai, ką darydamas jautiesi tikrai savimi. Reikia tiesiog išmokti save išgirsti.

Mumyse yra visokių jausmų ir viena veikla jų visų nerealizuoja. Bet šiuo metu aš daug labiau esu susikoncentravęs į mokslą, į fiziką, meninė kūryba mano gyvenime truputį yra prieškambaryje, laukia, kol leisiu jai nusiauti batus ir pakviesiu į svetainę.

Fizika mane žavi tuo, kad tartum sustato gyvenimą į vėžes. Kai mokaisi naujų dalykų ar sprendi sunkų uždavinį, turi būti labai ramus, mąstyti giliai, nesiblaškyti. Tai suteikia daug ramybės. Galbūt todėl, pvz., daug žymių matematikų yra pasiekę labai garbingo amžiaus? Bet kokiu atveju, retkarčiais tenka pajusti tą ramybės dvelksmą, kuris mane labai traukia.

O dėl meninės kūrybos – labai įdomu save palyginti su savo broliu dvyniu Giedriumi. Vaikystėje aš buvau labiau „universalesnis“, rašiau prozą, kūriau muziką, domėjausi mokslu, o mano brolio mintys sukosi beveik išimtinai apie matematiką.

Dabar ši situacija pasikeitė. Giedrius, būdamas matematiku, kuria akademinę muziką, yra išleidęs dvi savo kūrybos plokšteles, yra Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologijos sekcijos narys (rašo muzikologinius straipsnius). Taip pat kuria poeziją, šiuo metu baigia rašyti antrąją poezijos knygą. Tad ir aš nei plunksnos, nei muzikos dar nededu į stalčių.

Kalbėjosi Virginija Klusienė

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku