Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto profesorė Lina Šeduikytė
Pastatai prisideda prie 39 % viso pasaulio CO2 emisijų ir yra įvardinami kaip didžiausi išteklių vartotojai ir teršėjai. Pasaulio Ekonomikos forumo ataskaitoje (PEFA) minima, kad šiuo metu, kiekvieną savaitę, pastatoma tiek pastatų, kad prilygtų Paryžiaus miestui ir mažiau nei 1% iš jų atliekamas CO2 pėdsako vertinimas. Tikriausiai akivaizdu, kad norint ir toliau tokiais tempais statyti, reikia imtis visų įmanomų priemonių, padarančių statybos sektorių darnesnį.
Deja, vis dar pastebiu, kad kai kurioms Lietuvos statybos sektoriaus įmonėms darnumo ir tvarumo klausimai atrodo tolimi ir nepasiekiami. Savo iniciatyva atliekama ne daugiau, nei reikia pagal taisykles. Todėl iki šiol džiugina, kai matau konkrečius žingsnius tvarumo link, ypač pačių įmonių iniciatyva. Perfrazuojant JAV rašytoją ir dailininką Henry Miller, darnumas nėra vieta, tai naujas požiūris į tam tikrus dalykus, kuris reikalauja suabejoti savo ilgametėmis nuostatomis ir būti pasirengusiems žengti naujus žingsnius.
Pakeisti savo nuostatas ir į darnumą statybos sektoriuje pažiūrėti kitu kampu vasario 2 d. pakvietėme įmones į KTU Statybos ir architektūros fakultete vykusius mokymus „Darnumas statybos sektoriuje“. Juose dalyviai turėjo galimybę praplėsti savo žinias apie darnumo principų įgyvendinimą statybos sektoriuje, pasidalinti patirtimi ir kylančiais klausimais.
Po šių kursų liko jausmas, kad nemažai verslo atstovų neramina su tvarumu ateinančios naujos veiklos, nauji reikalavimai, kurie atrodo nerealūs ir neįgyvendinami. Tai ir pastatų gyvavimo ciklo vertinimas, aplinkosauginių produktų deklaracijų kūrimas, žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimas, išmanių sistemų ir naujų technologijų taikymas. Bet ar tikrai jie yra neįgyvendinami?
Jaučiamės darniai su aplinka ir savimi, kai gyvename ir dirbame pagal savo vertybes, kurios neprieštarauja tvarumo principams. Pirmą žingsnį daugelis jau žengė. Nemažai įmonių jau yra pasirengusios tiek savo strategijas, tiek ir vertybių sąrašus, kuriuose minimi ir tvarumo klausimai. Jose nurodomi tikslai ne tik siekiantys CO2 mažinimą. Tvarumas galimas tada, kai mūsų veikla apima aplinkosauginius, ekonominius ir socialinius aspektus. Sprendžiant aplinkosaugos ir ekonominius klausimus, svarbu nepamiršti žmonių ir bendruomenių gerovės.
Išsigryninus vertybes ir tikslus, svarbu aiškiai suvokti ir įsivardinti, kokių žinių mums trūksta? Kokias naujas kompetencijas turime įgyti? Tik taip eisime savo norimo tikslo link.
Ilgą laiką dirbdami ir susigyvendami su savo profesiniu vaidmeniu, mes dažniausiai remiamės turimomis žiniomis, saugome savo idėjas ir sunkiau įsileidžiame naujoves, nebent atsiranda išorinis stimulas.
Prieš kelis metus, Lietuvos statybos įmonės, kurios norėjo savo darbus tęsti vakarų Europoje ir ypatingai Skandinavijos šalyse turėjo prisiderinti prie šių šalių reikalavimų: pasiruošti statybinių medžiagų/gaminių aplinkosaugines produktų deklaracijas (APD), atlikti projektų gyvavimo ciklo vertinimą ir pan. Susitelkusios į naujas rinkas ir jų reikalavimus, jos sugebėjo atrasti išteklių tam pasiruošti.
Jau tikrai aišku, kad Lietuva taip pat nebus išimtis ir mūsų įmonės turės siekti Žaliojo kurso tikslų, dekorbanizacijos ir tvarumo. Suprasdamos tai, daugelis jų norėdamos išlikti konkurencingos, keliasi klausimus ir įgyvendina veiklas susijusias su tvarumu.
Tačiau jaučiame kylantį nerimą, kaip tiek informacijos aprėpti? Nuo ko pradėti? Ar iš vis įmanoma? Jei tai įmanoma vakarų šalims, kodėl turėtų būti neįmanoma Lietuvai?
Per vedamus mokymus, įmonės ROCKWOOL technikos vadovas Andrius Buska, priminė pastatų energinio sertifikavimo pradžią Lietuvoje. Kiek tada buvo nuogąstavimų dėl informacijos surinkimo, skaičiavimo metodikų naudojimo ir panašiai. Buvo jaučiamas pasipriešinimas, tačiau dabar tai jau tapo norma.
Neišvengiamai ir tvarumas taps norma statybos sektoriaus dalyviams, tik reikia priimti naujas žinias, galimybes – tiesiog leisti sau augti.
Tai nuo ko pradėti? Jau minėtoje PEFA teigiama, jog turime daugiau dalintis informacija ir duomenimis, daugiau bendradarbiauti ir skaidriai dirbti, kad galėtume pasiekti dekarbonizacijos, kurios pasaulis iš mūsų reikalauja per ateinančius kelis dešimtmečius.
Daug klausimų kelia gyvavimo ciklo vertinimas, aplinkosauginės produktų deklaracijos, jų skaičiavimų metodikos. Šiuos darbus gali atlikti tiek įmonių darbuotojai, tiek ir konsultacinės kompanijos.
Kolega, KTU docentas, dr. Arūnas Aleksandras Navickas primena, kad jau šiai dienai gyvavimo ciklo vertinimo metodikos yra pateiktos standartuose, bet jų taikymas reikalauja žinių ir laiko. Įmonės turi investuoti į savo darbuotojų tobulėjimą, skirti laiko surinkti duomenis ir juos apdoroti.
Tam pritarė ir Darius Vaitkevičius, INHUS Engineering kokybės ir tvarumo vadovas. Pasak jo, įmonei didžiausias iššūkis buvo surinkti energijos sąnaudų, medžiagų ir kitus duomenis reikalingus APD kūrimui.
Norint įgyvendinti darnumą, turime apie tai galvoti visuose žingsniuose. Skatinti vietinių žaliavų ir medžiagų naudojimą, žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimą, vertinti pastatus pagal BREEAM, LEED ar kitas žaliųjų pastatų sistemas.
Įgyvendinant tvarumo klausimus ir atliekant pastato gyvavimo ciklo vertinimą labai padeda skaitmenizacija, ilgalaikės naudos matymas, sąmoningumas ir bendradarbiavimas.
Įmonės, kurios pradėjo ar pradeda įgyvendinti tvarumo aspektus yra konkurencingesnės tiek Lietuvos, tiek ir užsienio rinkose. Jei visi galvosime ne tik kaip pigiau, bet ir tvariau kurti mūsų užstatytą aplinką ir įdėsime asmeninių pastangų, gyvensime draugiškesnėje aplinkoje bei paliksime sveikesnį pasaulį ateities kartoms.
