KTU studentė: kaip karantinas keičia gyvenimą ir požiūrį į mokslą?

Svarbiausios | 2020-05-26

Karolina Jasaitė, KTU Komunikacijos ir informacijos valdymo technologijų studentė

Karolina Jasaitė (viduryje)

Studijų metai ir įprastai yra daug pastangų reikalaujantis laikotarpis, tačiau dabar, pasaulį ištikus koronaviruso pandemijai, studentų gyvenimas apsivertė 360 laipsnių kampu. Intensyvus gyvenimo ritmas, prie kurio buvo pripratusi didžioji dauguma studentų, vis labiau lieka užmarštyje.

Namų sienos turi atstoti ne tik gyvenamąją vietą, bet ir universiteto auditorijas, biblioteką ir laisvalaikio zoną. Dažnas studentas pasiilgsta studentavimo sąvokos – pasibuvimo su bendrakursiais, kavos/arbatos pertraukėlių, universiteto renginių bei svarbiausia, pačios atmosferos.

Turime priimti visą šią situaciją kaip dar vieną gyvenimo siųstą išbandymą ir vadovautis taisykle – kiek pats įdėsi pastangų, tiek ir turėsi. Tačiau karantinas jau įgauna pagreitį, o motyvacijos susikaupimui ir užduočių atlikimui laiku vis mažėja. Kaip mes studentai, bandome su tuo kovoti?

Disciplina emocinei sveikatai

Atsakymas gana akivaizdus – rutinos išlaikymas ir dienos planas yra būtini. Studentų gyvenimas iš šalies gali atrodyti daug lengvesnis, nei iki karantino. Nebereikia keltis anksti į paskaitas, galbūt važiuoti į kitą miesto galą ar net kitą miestą dėl studijų, sukti galvos dėl automobilių statymo, gyvenamosios vietos. Užtenka atsikelti 10-15 minučių prieš paskaitą tam, kad spėtume pasiruošti.

Tačiau dabartinėje situacijoje ypač kenčia mūsų regėjimas, emocinė sveikata, kyla didelis nerimas dėl ateities.

Kasdien kovojame su dvilypiais jausmais – noru viską mesti ar priešingai, stengtis dar labiau. Aiškiai sudėliotas dienos grafikas, ryte skambantis žadintuvas ir sau nusistatyti užduočių atlikimo terminai neleidžia pasiduoti ir per daug atsipalaiduoti, net jei ir paskaitos klausomasi tiesiai iš lovos ar mankštinantis. Dėl pastarųjų privalumų karantino metu tikrai nesiskundžiame.

Pliusų nemažai

Pastebime ir dar nemažai virtualių studijų pliusų. Dėstytojai tampa vis supratingesniais, atsiranda ryšys su studentais. Kiekviena paskaita tampa savotišku virtualiu pokalbiu su draugais prie kavos puodelio, pasipasakojant apie savo savijautą, dienotvarkę, pasaulio aktualijas, bet tuo pačiu ir įgyjant žinių studijoms. Tai perauga į pastebimai didesnį mūsų pačių studentų įsitraukimą į diskusijas.

Vis labiau pradedame vertinti išėjimą į gamtą ir tiesioginį kontaktą. Studentai, dažnai atsiribodavę nuo savo šeimų, išvykdavę į kitus miestus ar nerasdavę laiko paprastiems pokalbiams su artimaisiais, dabar turi puikią progą atkurti ir stiprinti prarastą ryšį. Be to, valandos praleidžiamos prie technologinių įrenginių ekranų šiek tiek sekina, todėl iš dalies mažėja poreikis be perstojo naršyti socialiniuose tinkluose. Atsiranda vis naujų mokymosi platformų ir kitokių veiklų rekomendacijų iš dėstytojų, draugų, taip pat ir laiko užmirštų tikslų vykdymui – kalbų mokymuisi, įgūdžių tobulinimui, ar paprasčiausiai peržiūrėtų filmų sąrašo pildymui.

Galbūt šio karantino metu pagaliau suprasime, kad toks paskaitų formatas, net ir turintis neigiamų aspektų, yra daugeliui priimtinesnis. Kita vertus, pats laikas užduoti klausimą, ar neturėtumėme svarstyti apie ženklų fizinių universitetų vietų sumažėjimą ir didžiosios dalies paskaitų perkėlimą į virtualią erdvę visam laikui?

Ar COVID-19 paskatins universitetinių studijų pertvarką?

Pagrindinis aukštųjų mokyklų tikslas – studentų įgalinimas mokytis, savo sritį išmanančių specialistų rengimas. Todėl vienas iš svarbiausių uždavinių yra tinkamos mokymosi aplinkos suteikimas, kurioje studentas jaustųsi patogiai ir gebėtų aiškiai ir struktūruotai dėstyti mintis, susikaupti. Kiekvienas studentas karantino metu tokią aplinką bando susikurti savo namuose. Daugelis nebeįsivaizduoja grįžimo į ankstesnįjį studijų formatą, kai reikia nuolat važinėti į universitetą, leisti papildomus pinigus pietums mieste ar net kęsti kitų studentų nuotaikų kaitas.

Dar iki karantino įsigaliojimo Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) atliktame tyrime nustatyta, kad Lietuvoje 1 mln. gyventojų tenka 14,5 aukštosios mokyklos, kai tuo tarpu Europoje šis skaičius yra net tris kartus mažesnis – 4,6 aukštosios mokyklos 1 mln. gyventojų.

Atsižvelgiant į Lietuvos demografinės situacijos prastėjimą ir galimą stojančiųjų skaičiaus mažėjimą, ypač tikėtiną dėl šiemetinių abiturientų pasimetimo ir nežinomybės, pastebimas ženkliai per platus aukštųjų mokyklų tinklas. Reikalinga studijų organizavimo pertvarka, kuri gerintų studentų pasirengimą ir motyvaciją studijoms.

Puikus pavyzdys yra Europoje populiarėjančios trumpojo ciklo studijų programos (apimančios 90 ar 120 studijų kreditų), jų lankstumas ir pritaikymas individualiems studento poreikiams. Tačiau Lietuvoje tokio tipo studijų vis dar neturime? Galbūt virtualios paskaitos būtų pradinis žingsnis tokių studijų parengimui ir tolimesniam įgyvendinimui?

Taip pat STRATA duomenimis pagal rodiklį, rodantį suaugusiųjų (24–64 m. amžiaus grupės) dalyvavimą mokymosi visą gyvenimą programose, esame žemiau nei ES vidurkis. Todėl virtualių paskaitų ar trumpojo ciklo studijų programos įgalintų mokytis įvairaus statuso žmones. Potencialiais studentais galėtų būti besilaukiančios moterys, mažus vaikus auginantys tėvai, senjorai ar paprasčiausiai žmonės, atsisakantys studijų dėl didelių atstumų tarp gyvenamosios ar darbo ir studijų vietos.

Galbūt šiais metais jau per vėlu ir sunkiai įmanoma, dėl susiklosčiusios situacijos, pasiekti strategijoje „Europa 2020” išsikeltą tikslą turėti 15 proc. suaugusiųjų, dalyvaujančių mokymosi visą gyvenimą programose, tačiau pokyčiai studijų organizavime suteiktų vilties įžvelgti teigiamų pokyčių ateinančių metų statistikoje.

Kaip atrodytų tobuliausia aukštojo mokslo sistema Lietuvoje?

Mums nuo mažų dienų yra „kalama“ į galvas, kad dar besimokydami mokykloje turime žinoti kuo būsime užaugę, pabaigę mokslus privalome įstoti į universitetą, įgyti aukštojo išsilavinimo diplomą ir dirbti darbą pagal pasirinktą specialybę. Tačiau liaudies išmintis sako – „gyveni ir mokaisi“, todėl niekada negali žinoti, kaip pasikeis tavo svajonės ir norai ar visuomeninė padėtis po kelerių metų.

Skirtingais gyvenimo etapais į situacijas galime žvelgti visiškai kitaip, priimti kitokius sprendimus. Galbūt įprastų studijų formatas ir griežtos taisyklės atima galimybę jauniems žmonėms suvokti savo asmeninius poreikius ir įsigilinti į mėgstamą veiklą, savo vidinius jausmus. Kyla klausimas, koks tuomet turėtų būti universitetas?

Priimtiniausias variantas – palikti fiziniuose universitetuose tas studijas ar studijų modulius, kuriems tikrai reikalinga praktika ir realus kontaktas su dėstytojais (pvz., medicinos studijos, trenerių rengimas ir pan.). Didžiąją dalį dėstomų dalykų galima perkelti į virtualią erdvę, parengti atskirų universitetų kursus, paliekant galimybę studentams pasirinkti ne tik jam priimtiniausio universiteto kursą, bet ir jo sudėtingumą, mokymosi laiką.

Puikus pavyzdys yra „Coursera“ online platforma, kurioje talpinami geriausiųjų pasaulio universitetų kursai. Tačiau suprantama, kad ne visiems užtektų vaizdo ekrane, virtualių pokalbių su dėstytojais, todėl savaitinių konsultacinių seminarų paskyrimas pačiame universitete būtų labai naudingas, padėtų išlaikyti socialinį kontaktą.

Gal visa tai tik karantino išsekinto studento pamąstymai, o galbūt realus ateities vaizdas. Tik mūsų visų balsas padės pasiekti geriausio ir priimtiniausio daugumai studijų proceso įgyvendinimo ateities kartoms.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku