KTU urbanistė ir iliustratorė I. Povilaitienė: „Piešimas – tai universali kalba“

Svarbiausios | 2021-02-05

Teksto autorė – Viktorija Petraitytė

Nebūtina mokėti užsienio kalbų, kad galėtum sėkmingai perteikti savo idėjas ir vizijas.Tam gali užtekti ir paprasčiausio lapo popieriaus, pieštuko ir šiek tiek įgūdžių. Tuo yra įsitikinusi KTU Statybos ir architektūros fakulteto doktorantė Ingrida Povilaitienė, gyvenime pasirinkusi ir iliustratorės kelią.

Ingrida Povilaitienė/ Gintauto Rapalio nuotr.

Vaikiškoms knygutėms ir mobiliųjų telefonų žaidimams skirtingus pasaulius ir ten gyvenančius personažus kurianti Ingrida tiki, kad net ir skaitmenizuotame pasaulyje pamatinių piešimo principų žinojimas suteikia pranašumą. Moksleivius savo gebėjimus pasitikrinti ji kviečia vasario 13 d. prof. A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje.

Su Ingrida pasikalbėjome apie jos profesinį kelią, patirtį užsienyje bei piešimo įgūdžių tobulinimą.

– Kada pajutote potraukį piešimui ir kaip jis atvedė į architektūros studijas?

– Šis pomėgis atėjo dar iš vaikystės. Namuose su sese daug piešdavome. Vėliau sekė vaikų dailės mokykla. Persikėlus į Šiaulius mokykloje turėjau nuostabią mokytoją M. Ruzgytę. Laukdavome jos vedamų dailės pamokų, kur išbandydavom įvairias piešimo technikas, skirtingus stilius.

Jos paskatinti dalyvaudavome pleneruose, performansuose, konkursuose. Be meno, mokykloje puikiai sekėsi ir tikslieji mokslai, tarp jų fizika bei matematika. Logiškas žingsnis buvo rinktis architektūrą, kuri apjungia humanitarinius ir tiksliuosius mokslus.

Ruošiantis stojimams sudalyvavau A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje. Ši olimpiada puiki galimybė išbandyti save, ypatingai šiemet, kai dėl susiklosčiusios situacijos renginys vyks nuotoliniu būdu.

Jei moksleiviai nebūtinai planuoja stoti į architektūros studijas, tačiau linksta link studijų, kurios yra susijusios su taikomaisiais ar vaizduojamaisiais menais, verta sudalyvauti ir sužinoti savo gebėjimus Lietuvos mastu. Pasikonsultuoti ir pabendrauti su dėstytojais parodant ankstesnius darbus ir sužinoti, kur galima tobulėti.

– Architektai vis daugiau darbo atlieka kompiuterinėmis programomis, tai kodėl dar vis svarbūs piešimo ranka įgūdžiai?

– Bet kokia technologija ar programa yra tarsi savotiškas naujas pieštukas – įrankis. Norint jį valdyti reikia suprasti pagrindinius dėsnius. Erdvės pojūtis, proporcijų, perspektyvos suvokimas, atspindžių, šešėlių ir šviesos taisyklių žinojimas padeda kurti tikroviškesnes vizualizacijas ir kompiuterinėje erdvėje.

Meną reikia išjausti, bet piešime iš tikrųjų yra ir labai daug taisyklių. Svarbiausia, kad erdvės pojūtis ir jos perteikimas yra išugdomas, tik vieniems prireikia daugiau laiko ir pastangų, kitiems mažiau. Kasdieninis piešimas lavina ranką, neretai būna, kad po ilgesnės pertraukos pradėjus vėl piešti, atrodo, pamiršti kaip valdyti pieštuką.

Kalbant apie taikomuosius menus, prisiminkim, kad tai nėra tik laisva kūrėjo vidaus išraiška. Taikomieji menai turi funkcinę paskirtį, šių menų rezultatai yra neatskiriama kasdienio žmonių gyvenimo dalis. Svarbu, kad kūrėjo užmanymas būtų perteiktas tiksliai, vengiant dviprasmybių.

Deja, žodžius mes dažnai interpretuojame skirtingai, o aiškiai piešiniu perteiktą vaizdą suvoksime kur kas panašiau. Sugebėdamas gerai piešti tu gali labai greitai savo idėjas, tai ką jauti ir turi galvoje perkelti ant popieriaus ir leisti kitam suprasti. Tai tampa tarsi atskira kalba, kurią suvokti gali visi.

– Studijų metais praktikos ir žinių sėmėtės Kinijoje, Turkijoje bei Vokietijoje, ar ten irgi pravertė ši „kalba“?

Kinijoje keletą mėnesių praleidau architektūros įmonėje „mažame“, vos poros milijonų gyventojų miestelyje – Changzhou. Aš, lietuvė, ir kita praktikantė, ispanė, buvome vienintelės užsienietės kiniškame kolektyve.

Matėme, kad kinai dirba daug, turi stiprius įgūdžius, tačiau jiems tikrai trūksta laisvės išraiškos ir drąsos tiesiog pateikti idėjas vaizdu, eskizuoti. Tai tuo daugiausia mes ir užsiėmėme, kadangi reglamentų skaityti negalėjome ir kalbos nesupratome, tai dirbome su idėjų generavimu, vizualizavimu.

Kitose šalyse daugiau gilinausi į urbanistinio planavimo ir aplinkos psichologijos aspektus, čia piešimo reikėjo mažiau.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado iliustratorės veikla? Ar nesijaučiate, kad ji nutolina nuo architektūros?

– Kaip papildoma, mylima veikla užsiimdavau iliustravimu tiek studijų metais, tiek jau dirbant urbanistikos srityje. Vėliau ši veikla iš papildomos tapo pagrindine. Taip jau atsitiko, kad mano vyras su bendraminčiais kuria mobiliuosius žaidimus vaikams. Prisijungiau prie jų kompanijos. Iliustruoju ir vaikiškas knygutes. Nuo architektūros/urbanistikos tikrai nesu nutolusi – ir ne tik doktorantūros studijos, edukacinė veikla ar dalyvavimas urbanistinėse iniciatyvose skatina nuolatos galvoti apie mūsų kuriamą aplinką. Juk iliustracijomis irgi iš esmės kuriami pasauliai, miestai, pastatai – tik jie yra virtualioje erdvėje.

Tikrai nemažai žmonių, baigusių architektūros studijas, pasirenka kurti ir tuos įsivaizduojamus pasaulius. Įdomu ir, kad ieškant darbuotojų įmonės dažnai renkasi tuos, kurie nebūtinai yra įvaldę kompiuterines programas, bet geba nupiešti ir perteikti įsivaizduojamą erdvę, suvokia esminius dėsnius ir taisykles.

Ką patartumėte besiruošiantiems stoti į architektūros egzaminą?

– Ruoštis iš anksto. Šiais laikais internete yra daug įvairiausių mokamųjų vaizdo įrašų, iš kurių galima mokytis, pasidomėti papildomomis pamokomis. Tikėti savimi ir jausti, kad piešimas yra tavo kelias.

KTU Statybos ir architektūros fakultetas kviečia 10-12 klasių moksleivius ir mokytojus dalyvauti kasmetinėje prof. A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje. Šiemet olimpiada vyks nuotoliu per ZOOM platformą vasario 13 d. Pradžia 10 val. Registracija – saf.ktu.edu

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku