Lietuva ir Ukraina tęsia bendradarbiavimą: projekte „ORNETEX“ nagrinėti Lietuvos ir Vakarų Ukrainos etnografinės tekstilės panašumai ir skirtumai

2019 m. balandžio 28 d. – gegužės 5 d. įvyko penktasis Lietuvos-Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje programos projekto „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai (ORNETEX)“ susitikimas Ivano-Frankovsko srityje, Ukrainoje.

Jo metu buvo dirbama net keturiuose šios srities muziejuose: Nacionaliniame J. Kobrinskio Huculijos ir Pokutijos liaudies meno, Kosovo taikomojo ir dekoratyvinio meno instituto, Kosovo Huculijos liaudies meno ir buities bei Priekarpatės liaudies architektūros ir buities muziejuose. Taip pat buvo analizuojama Priekarpatės ir Užkarpatės regionų etnografinė tekstilė Klimentijaus Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejaus Lvove ekspozicijose.

Seminaro metu projekto dalyviai surinko ir išanalizavo daugiau nei 200 etnografinės tekstilės eksponatų: rankšluosčių, lovatiesių, staltiesių, pagalvės užvalkalų, suolų užtiesalų ir kt. Buvo atlikta Vakarų Ukrainos ir Lietuvos lovatiesių, margintų tekstilės gaminių ir gaminių iš biserio lyginamoji analizė.

Didesnė pynimų įvairovė Lietuvoje

„Analizuojant tiriamo laikotarpio lovatiesių pluoštinę sudėtį, pastebėta, kad nors abiejose šalyse labiausiai paplitusios žaliavos yra linas ir vilna, tačiau Lietuvoje naudotų pluoštų įvairovė yra didesnė – be jau minėtų pluoštų ir kanapių dar naudoti medvilniniai ir dirbtinio šilko siūlai“, – teigia projekto vadovė Lietuvoje, Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) docentė Eglė Kumpikaitė.

Projekto vadovei Ukrainoje Olenai Nykorak ir projekto vykdytojai Tetianai Kutsyr aptariant lovatiesių pynimų ir audimo technikų pasiskirstymą, pažymėta, kad Lietuvos lovatiesėse didesnė pynimų įvairovė – užfiksuotos 25 pynimų rūšys Lietuvoje ir 15 – Vakarų Ukrainoje. Tyrėjų nuomone, tam įtaką daryti gali tai, kad Vakarų Ukrainoje lovatiesės buvo daugiau dekoruojamos įvairiaspalviais siūlais, tuo tarpu Lietuvoje labai didelės dalies lovatiesių raštas buvo išgaunamas panaudojant įvairias audimo technikas.

Anot Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresniosios muziejininkės Erikos Nenartavičiūtės, Lietuvoje labiausiai paplitusios lovatiesių audimo technikos yra diminė keturnytė keturių ir dviejų dalių (atitinkamai 21,8 ir 14,4 proc.) ir rinktinė (9,8 proc.) technikos. Tuo tarpu Vakarų Ukrainoje populiariausios ataudų ripsinės (16,8 proc.), rinktinės (14,6 proc.) ir satininės (11,2 proc.) lovatiesės, visgi labai dažnai rinktinės technikos elementai yra kombinuojami su kitais paprastesniais pynimais.

Ukrainoje derinta daugiau spalvų viename gaminyje

„Vakarų Ukrainos lovatiesėse naudota daugiau spalvų (45 spalvos) negu Lietuvoje (40 spalvų). Labiausiai lovatiesėse paplitusios spalvos Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje yra tos pačios – balta, juoda, raudona, geltona, žalia, oranžinė, mėlyna. Kitų spalvų pasiskirstymas lovatiesių audiniuose Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje yra mažiau reikšmingas“, – teigia KTU vyresnioji mokslo darbuotoja Daiva Milašienė.

Analizuojant lovatiesių spalvų skaičių, projekto vykdytojos Ludmyla Herus ir Olena Kozakevych nustatė, kad abiejų šalių lovatiesėse labiausiai paplitę 2 spalvų deriniai (40,2 proc. Lietuvoje ir 23,6 Vakarų Ukrainoje), tačiau 9 ir daugiau spalvų deriniai viename gaminyje Lietuvoje (viso 4,4 proc.) pastebimi gerokai rečiau negu Vakarų Ukrainoje (viso 19,8 proc.). Tad Ukrainoje dažnai derinta daugiau spalvų viename gaminyje.

Pasak KTU inžinierės Žanetos Rukuižienės, Lietuvoje išskirti 7 tipų raštai, o Vakarų Ukrainoje neaptikta išilgadryžio ir lygaus rašto audinių. Lietuvoje labiausiai paplitę (56 proc.) margaraščiai audiniai, tuo tarpu Vakarų Ukrainoje vyrauja skersadryžis raštas (65,1 proc.). Margaraščiai audiniai Vakarų Ukrainoje buvo antroje vietoje pagal paplitimą (19,8 proc.), o skersdryžiai Lietuvoje – tik trečioje vietoje (7,2 proc.) po languotųjų (26 proc.). Vakarų Ukrainoje trečioje vietoje pagal paplitimą yra languotos lovatiesės (11,3 proc.). Lyginamoji analizė parodė, kad Vakarų Ukrainos ir Lietuvos lovatiesės turi tiek universalių, tiek ir unikalių bruožų.

Biseris – retai sutinkama technika Lietuvoje, tačiau dažna Vakarų Ukrainoje

„Ukrainos ir Lietuvos tautinės tekstilės dekoro biserių lyginamoji analizė, atlikta enografinio kostiumo pagrindu, atskleidė tam tikrus technologinius skirtumus, – tikina projekto vykdytoja Olena Fedorchuk. – Ukrainos liaudies meistrai naudojo šešias gaminių su biseriu gamybos technikas: vėrimą ant siūlo, siuvimą, rišimą, audimą, siuvinėjimą, nėrimą vąšeliu. Tuo tarpu Lietuvoje dažniausiai naudotos trys technikos – siuvinėjimas, mezgimas ir nėrimas vąšeliu“.

Skirtingos dekoravimo biseriu technikos buvo naudojamos įvairių drabužių komponentų dekoravimui. Ypač populiarios Ukrainiečių galvos dangalų dekoravimui buvo vėrimo ant siūlo, rišimo, audimo technikos. Tiek ukrainiečiai, tiek lietuviai dekoravo drabužių elementus ir aksesuarus juos siuvinėjant. Populiariausia siuvinėjimo siūlė Ukrainoje ir Lietuvoje – „polukrestik“.

Tuo tarpu nėrimas su biseriu vąšeliu Ukrainos liaudies mene atsirado labai vėlai – tik XX amžiaus antroje pusėje – ir buvo naudojamas tik Šiaurės Bukovinoje. Tačiau mezgimas ir nėrimas vąšeliu buvo žinomi ir plačiai naudojami Lietuvoje jau XIX amžiaus pabaigoje.

Tekstilės marginimui – Baltarusijos įtaka

„Audinio marginimas yra paviršinis dažų užnešimas, kai spalva užnešama trenkiant mediniu plaktuku į štampo blogąją pusę arba spaudžiant voleliu drėgną audinį, po kuriuo padėta klišė“, – teigia projekto vykdytojas Oleh Bolyuk.

Kitas marginimo būdas yra audinio panardinamas į didelį indą su verdančiu specialiu skysčiu. „Prieš panardinimą audinio vietos, kuriose turi išlikti šviesus ornamentas, užtepamos specialiu rezerviniu tepalu. Ukrainiečiai margintiems audiniams naudojo suodžius arba rūdis ir aliejų. Audiniui būdavo charakteringa achromatinė spalvų gama“, – sako jis.

Trečias marginimo būdas naudotas jau dažytam tam tikra spalva audiniui – paprastai visada baltas raštas ėsdinamas citrinų ar vyno rūgštimi. Ir paskutinis marginimo būdas apjungia fono dažymo ir piešinio štampavimo rezervuotose vietose kombinaciją.

Oleh Bolyuk ir Erikos Nenartavičiūtės nuomone, ornamento užnešimui ant audinio naudotos medinės raižytos formos arba klišės iš buko, beržo arba ąžuolo. Šios klišės būna trijų rūšių. Pirmoji rūšis yra maždaug kvadratinės formos lenta, kurios kraštinė viršija pusę metro. Kita marginimo lentos rūšis yra analogiška pirmajai, tik skiriasi forma ir išmatavimai (20 × 105 cm). Kaip ir kvadratinės lentos, jos gali būti su vienpusiu arba dvipusiu raižytu raštu. Trečias marginimo instrumentas yra nedidelis štampas, paprastai su rankena. Jo pagrindinę dalį sudaro stipriai suklijuoti lentų sluoksniai: apatinis – „darbinis“, išpjautas iš tvirtos medienos (buko, ąžuolo, klevo, kriaušės), o viršutinės dalys gali būti iš spygliuočių. Ypatingu rankinio marginimo įrankiu tarp valstiečių buvo štampai, išpjaustyti iš bulvių, burokų, morkų. Dar XX amžiaus viduryje tokiais primityviais įrankiais užnešdavo spalvą ant tapetų, tiesiog ant sienos, skarų ir kitų paviršių.

„Marginimo lentų dažniausi ornamentai Vakarų Ukainoje ir Lietuvoje yra augalinės ir geometrinės ornamentų grupės, kurios yra skirstomos į tipus. Retais abiejų šalių marginimo atvejais pasitaiko gyvūninių ir daiktų motyvų. Išimtimis galima laikyti štampuotus užrašus, kurių gamybos sudėtingumas glūdi tame, kad tekstą ant būsimos klišės paviršiaus reikia užnešti veidrodiniu būdu, kad gaminyje frazes galima būtų skaityti teisingai“, – pasakoja Daiva Milašienė ir Žaneta Rukuižienė.

Eglės Kumpikaitės nuomone, kadangi daugiausia margintų tekstilės gaminių aptikta Dzūkijoje, galima iškelti hipotezę, kad šio regiono tekstilei stiprią įtaką darė marginimo technikos ir amato paplitimas kaimyninėje Baltarusijoje, Gardino, Polocko ir Vitebsko srityse.

Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų vykdomas dvišalis projektas „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai“ (finansavimo sutarties Lietuvoje nr. S-LU-18-2, Ukrainoje – M/31-2018), finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos (LMT) ir Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos. Penktajame projekto susitikime dalyvavo KTU mokslininkės dr. Eglė Kumpikaitė, dr. Daiva Milašienė, dr. Žaneta Rukuižienė, LLBM vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė ir mokslininkai iš Ukrainos NMA Etnologijos instituto: habil. dr. Olena Nykorak, dr. Olena Fedorchuk, dr. Olena Kozakevych, dr. Ludmyla Herus, dr. Oleh Bolyuk ir dokt. Tetiana Kutsyr.

Nuotraukos iš projekto ORNETEX archyvo.