Metų mokytoja N. Surdokienė nurodė pedagogų rengimo spragas: „Apie kokybę sunku kalbėti“

Kazlų Rūdos Antanavo pagrindinėje mokykloje, Valdorfo progimnazijoje, „Elmos“ mokykloje-darželyje bei Bagotosios pagrindinėje mokykloje dirbanti N. Surdokienė 2-10 klasės vaikus moko vokiečių kalbos ir pilietiškumo pagrindų, taip pat 12 metų mokė istorijos.

– Kokios emocijos aplankė KTU „Santakos“ slėnyje vykusioje Lietuvos mokyklų apdovanojimų ceremonijoje pelnius Metų mokytojo apdovanojimą? Ar tikėjotės tokio įvertinimo?, – paklausėme N. Surdokienės.

– Šis apdovanojimas yra be galo mielas mano širdžiai, nes dirbu keliose mažose mokyklose, todėl surinkti virš pusės tūkstančio balsų jau buvo didelis įvertinimas. Man skirti balsai reiškia visos bendruomenės –  tėvų, esamų ir buvusių mokinių, kolegų, pažįstamų palaikymą.

Nesvarbu, kokį darbą dirbtum, visiems žmonėms pripažinimas yra ne tik malonus, bet ir svarbus. Prisipažinsiu, tapti Metų mokytoja tikrai nesitikėjau. 

Nuoširdžiai myliu savo darbą: man patinka būti mokytoja, patinka dalykai, kuriuos mokau, patinka dirbti su jaunais žmonėmis, kurie kasdien priverčia mokytis naujų dalykų, nestovėti vietoje. Drįsiu pasakyti, kad šiandien mokytojo darbas man nebėra tiesiog pareigos. Tai – mano pašaukimas.

– Kodėl pasirinkote pedagogo profesiją?

– Galbūt nuskambės banaliai, tačiau būti mokytoja norėjau nuo pat mažens. Prisimenu, kaip vaikystėje kartu su drauge, kuri turėjo seną mokyklinę lentą, susodinę jaunesnius kiemo vaikus, mokydavome juos įvairių dalykų. Stovėti prie tos lentos ir jaustis reikalingai, išmanančiai ir tuo pačiu galinčiai dalintis tomis žiniomis su kitais, man buvo išskirtinis, nepakartojamas jausmas.

Dirbti mokytoja pradėjau nuo 18 metų, nes tuo metu labai trūko pedagogų, o šiandien jau skaičiuoju 19-tus pedagoginio darbo metus. Per šį laiką teko mokytis iš puikių specialistų, kurie buvo ne tik savo dalykų žinovai, bet šilti, nuoširdūs žmonės, visada skatinę diskusiją, nuomonių įvairovę ir kritinį mąstymą.

Ypatingą įtaką man, kaip pedagogei, turėjo ilgametė Antanavo pagrindinės mokyklos direktorė, vokiečių kalbos ir istorijos mokytoja Mėta Teresė Krepenskienė – reikli, teisinga, įžvalgi, supratinga moteris, gebanti išnaudoti žmogiškuosius išteklius, nukreipti reikiama linkme.

– Šiuo metu viešojoje erdvėje plačiai aptarinėjama pedagogų rengimo tema. Kokios spragas įžvelgiate šioje srityje?

– Prisimenant tuos metus, kai pati baigiau pedagogikos studijas, didelė dalis mano grupės studentų „nubyrėjo“, nes neįsivaizdavo mokytojo darbo specifikos. Praktika prasidėjo tik antro kurso pabaigoje.

Mano nuomone, susipažinimas su specialybe ir praktika mokyklose turėtų vykti kuo anksčiau, galbūt net pačioje studijų pradžioje, kad studentas galėtų ne vadovėliuose perskaityti, koks darbas jo iš tiesų laukia, bet susidurti su tuo akis į akį.

Mokytojui neužtenka išmanyti vien tik savo dalyką. Labai reikalingos psichologinės žinios, todėl rengiant naujus pedagogus ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas specialiajai pedagogikai, psichologijai ir praktikai.

Būtent susidūrimas su realiomis praktinėmis situacijomis leidžia pasimatuoti mokytojo „batus“, įvertinti savo galimybes būti geru pedagogu ir pasišvęsti šiam darbui, pamatyti, ar iš tiesų turi tai, ko reikia, kad vaikams paaiškintum, išmokytum to, ką žinai.

– Kas šiandien yra tie, į ratus kaišiojami pagaliai, kalbant apie pedagogų rengimą ir švietimo sistemos reformą?

– Neaiškūs kriterijai mokytojams ir mokiniams, metai iš metų besitęsianti Lietuvos švietimo reforma išderina visą sistemą, pradedant nuo pedagogų rengimo, baigiant mokinių atsiskaitymais.

Naujovės yra reikalingos, tačiau taip pat norėtųsi, kad keičiantis Seimo kadencijoms, švietimo sistemoje būtų daugiau stabilumo, apibrėžtumo ir kryptingo ėjimo link aiškiai suformuotos ateities vizijos. Dabar turime situaciją, kai nuo pasikeitimų ministro posto priklauso mokslo metų trumpinimas ar ilginimas, privalomų valstybinių brandos egzaminų skaičius ir t.t.

– Ar mokslo įstaigų jungimas galėtų prisidėti reformuojant esamą pedagogų rengimo modelį?

– Tai, kokiu greičiu tam tikri universitetai stengiasi susijungti, nelaukdami Vyriausybės išvadų dėl aukštųjų mokyklų pertvarkos, rodo skubotumą ir norą išlikti bet kokia kaina. Esant tokiai situacijai, darosi sunku kalbėti apie kokybę tiek mokykloms, tiek universitetams.

Lygiai taip pat ir mokyklų prijungimai, sujungimai, jų statuso keitimas į progimnazijas ar gimnazijas pedagogų darbo kokybės nekeičia, nes tai tik forma, pavadinimas. Ne nuo to reikėtų pradėti.

– Galbūt atsakymų dėl tinkamesnio pedagogų rengimo reikėtų ieškoti užsienyje, remtis kitų šalių patirtimi?

– Pritariu minčiai, kad nereikia išradinėti dviračio, jeigu jis jau yra išrastas. Pasinaudoti užsienio šalių patirtimi galima, tačiau ne aklai ją kopijuoti. Visada reikia atsižvelgti į konkrečios valstybės situaciją ir visuomenės mentalitetą.

Pavyzdžiui, Vokietijoje, Olandijoje, kitose užsienio šalyse pedagogai gali mokyti šakinius dalykus, Lietuvoje persikvalifikavimas kainuoja didžiulius pinigus. Savišvietos ir neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistema pas mus nefunkcionuoja.

– Turbūt daugelis šiandien sutiktų, kad pedagogo profesija yra praradusi turėtą ilgametį prestižą. Kodėl vis dėlto verta būti mokytoju?

– Atlikdama darbą, kuris nėra gerai apmokamas, „pelningas“, iš pašaukimo, smalsumo ar socialinių paskatų, jaunoji pedagogų karta reikalauja garbingo atlygio, ir tai yra sveikas reikalavimas.

Mokytojas šiandien turi sugebėti būti socialiniu pedagogu, psichologu, patarėju ir konsultantu, todėl didelis krūvis, darbo aplinkos – švietimo sistemos – neapibrėžtumas šios specialybės patrauklia tikrai nedaro.

Tačiau tie mokytojai, kurie dirba savo darbą iš pašaukimo, pritars man, kad matant, kaip vaikai išmoksta, kaip žiba jų akys, kai mokiniai tavęs laukia įžengiant į klasę, kai atvažiuoja aplankyti buvę auklėtiniai, kai sako „Ačiū“ – visa tai atperka sunkumus ir primena, kodėl mokytojo darbas yra viena geriausių profesijų.