Naujoje KTU teatro studijos premjeroje – apie pasirinkimus ir jų pasekmes

Svarbiausios | 2024-05-09

Kauno technologijos universiteto (KTU) teatro studijoje „44“ gegužės mėnesį įvyks vienos dalies spektaklio „Cikadų tylybė“ (rež. A. Aleinikovas) premjera, sukurta remiantis britų dramaturgo Simon Stephens pjese „Pornografija“. Tai iki šiol Lietuvoje nestatyta pjesė, žinoma dėl savo fragmentiško pasakojimo ir intensyvių, dažnai emociškai pripildytų scenų.

Apie spektaklio kūrybinį procesą, meno vadovo kėdę ir KTU teatro studiją teatrologė Elvyra Markevičiūtė kalbina naująjį KTU teatro studijos „44“ meno vadovą Arnį Aleinikovą.

Arni, kas tave paskatino įsitraukti į KTU teatro studijos veiklą?

– Kai apsigyniau magistrą Prahoje ir pradėjau dėstyti Lietuvoje, su manimi susisiekė tuometinis KTU studijos vadovas Povilas Jatkevičius ir, pranešęs apie planuojamą išėjimą, pakvietė jį pakeisti.  Šis jo pasiūlymas mane sudomino ir tokiu būdu nuo 2023 m. spalio mėn. tapau jo įpėdiniu.

Ar buvo sudėtinga ryžtis šiam žingsniui?

– Prieš pradėdamas dirbti, paprašiau daugiau informacijos ir pasistengiau susidėlioti būsimas užduotis ir tikslus. Nors anksčiau žinojau apie šios studijos egzistavimą, bet visai nepažinojau jos iš vidaus. Todėl visų pirma pabandžiau išsiaiškinti studijos narių poreikius ir lūkesčius, suprasti kuo jie grindžia savo veiklą, kokius kelia reikalavimus.

Jie man papasakojo, kad studijos reglamentas yra gana laisvas, – vadovas pats sprendžia kokius papildomus užsiėmimus inicijuoti: kviesti lektorius, organizuoti kūrybines dirbtuves ar kitokio pobūdžio užsiėmimus. Pasakė, kad akademinių metų gale, paprastai gegužės mėnesį, pristatoma naujo spektaklio premjera ir ji iki akademinių metų pabaigos būna parodoma dar kelis kartus.

KTU teatro studijos „44“ meno vadovas A. Aleinikovas
KTU teatro studijos „44“ meno vadovas A. Aleinikovas

KTU teatro studijos dalyviai, priešingai, nei, pavyzdžiui, žmonės, studijuojantys aktorinį, domisi teatru, nori juo užsiimti, bet profesionalo karjera jų nevilioja. Nors tarp jų tikrai yra žmonių, kuriems nedvejodamas galėčiau patarti rinktis šį kelią.

Kokie buvo pirmieji įsiliejimo įspūdžiai?

– Prisipažįstu, kad pradžioje labai bijojau. Žinojau, kad studijoje yra žmonių, kurie lanko ją daug metų, dirbo su daugeliu vadovų, jau seniai baigė savo studijas ir, greičiausiai, turi didelių lūkesčių. Šis kolektyvas tuo ir žavus, kad jame nesvarbus nei jo narių amžius, nei profesija. Kiekvienas panorėjęs gali ateiti, sudalyvauti atrankoje ir tapti jo nariu.

Taigi, žinojau, kad ateisiu į jau susiformavusį kolektyvą, kuris labai mylėjo Povilą ir nuoširdžiai liūdėjo dėl jo pasitraukimo. Suvokiau, kad jis pakankamai aukštai užkėlė kartelę ir aš negaliu jos nuleisti. Tad pradėjau galvoti kokias veiklas ir iniciatyvas siūlyti…

Pirmą pusmetį, pagal teatro studijos narių poreikius, daugiau dėmesio skyrėme scenos kalbai, judesiui, tekstui ir medijoms. Dirbtuves studijos nariams vedė aktorė, scenos kalbos specialistė Karina Brdar, šiuolaikinio šokio šokėjas Adrian Carlo Bibiano, režierė iš Rumunijos Celina Nitu, kostiumų dailininkė Maria Alexandra Ivan, dramaturgė, rašytoja Virginija Rimkaitė.

Kūrybinės dirbtuvės turėjo ne tik suteikti jų dalyviams naujų žinių bei įgūdžių, bet ir išryškinti trupės pajėgumą, jos stipriąsias ir silpnąsias puses. Britų dramaturgo Simon Stephens pjesė „Pornografija“, kurią pasirinkote statyti – yra fragmentiška ir pakankamai sudėtinga… Kodėl ją pasirinkote?

– Šią pjesę kažkada pasiūlė mano dėstytojas, režisierius Gytis Padegimas ir ji senokai gulėjo stalčiuje. Pamaniau, kad atėjo laikas ją ištraukti, nes ji dėkinga tuo, kad, nepaisant didelės apimties teksto, jį nesunku išskaidyti ir pritaikyti didesnei grupei žmonių.

Pagrindinis siužeto įvykis – 2005 metais vykę sprogdinimai trijuose Londono metropoliteno traukiniuose ir viename autobuse, nusinešę 52 keleivių gyvybes, kuriuos įvykdė keturi islamistai mirtininkai. Visas pjesės veiksmas rutuliojasi likus dviem valandoms iki sprogimo, – žmonės gyvena savo kasdienybėje – kažkas mylisi, kažkas susimuša, kažkas gamina vakarienę… Tarsi žiūrėtum pro daugiabučio langus, matytum įvairius namo gyventojus, o po poros valandų to daugiabučio su žmonėmis jau neliktų…

Pagrindinis spektaklio „Cikadų tylybė“ dėmesys skiriamas pasirinkimų temai ir juos nulėmusiems įvykiams. Kodėl mes, galėdami gyventi taikiai, vis dar kartais renkamės destrukciją, kariaujame? Tai, deja, puikiai atliepia ir dabartinius įvykius Gazos ruože, Ukrainos situaciją ir vis Europoje dažnėjančius didesnius ar mažesnius teroro išpuolius.

Tai iš tiesų amžina tema ir niekaip neišsprendžiama problema. Ar jums pavyko ją atskleisti išpažįstamo alternatyvaus teatro principais?

– Pačioje pjesėje nėra daug tiesioginio sceninio vyksmo, joje nesiūlomas problemos sprendimas, veikiau, ši problema ir konkreti situacija apžvelgiama iš visai kitos perspektyvos, nei mes esame įpratę. Todėl, kai nusprendėme statyti šią medžiagą, visų pirma reikėjo atrasti režisūrinę koncepciją, formą ir „raktą“ prie šios medžiagos prieiti.

KTU teatro studijos spektaklio akimirkos
KTU teatro studijos spektaklio akimirkos

Spektaklyje žiūrovas gaus nemažai psichologinio turinio, pagrindiniai veikėjai nemažai kalba apie žmogaus vaikystės etapus ir analizuoja žmogų plačiąja prasme. Palaipsniui išsigrynino pagrindiniai veikėjai, aplinkybės, atsirado forma. Didžioji originalios medžiagos dalis išliko, bet jungiamųjų intarpų tekstai yra sukurti ir pritaikyti konkrečiai šiam spektakliui (viena iš dramaturginės adaptacijos autorių – KTU teatro studijos narė Viktorija Kuzabavičiūtė).

Ar spektaklis įgaus atvirai dokumentinio teatro formą?

– Visiškai ne. Tiesą sakant, spektaklio veiksme nėra tiesioginių sąsajų su realiais įvykiais. Kūrybinė komanda žino kas inspiravo dramaturgą, bet daugiau ar mažiau visos Londono detalės yra eliminuotos, nes šiuo spektakliu siekiama kalbėti apie pasirinkimą ir destrukciją globaliame kontekste, atsispiriant nuo vieno konkretaus įvykio.

Kokie buvo pagrindiniai darbo su aktoriais principai?

– Ir kuriant, ir apskritai gyvenime man svarbu išsiaiškinti žmonių žiūros taškus į vienus ar kitus klausimus, suteikti saugią erdvę ieškoti, siūlyti ir klysti. Net jei aktorių požiūris skiriasi nuo manojo, aš galiu tai priimti, jeigu žmogus gali argumentuoti. Labai dažnai – tai abi puses praturtinanti diskusija. Dirbant man labai svarbus pasitikėjimo elementas, o jiems prireikė laiko suprasti, kad turi teisę klysti.

Prahoje ne kartą girdėjau sakant, kad kiekviena sugalvota „nesąmonė“ ilgainiui gali virsti puikiu kūriniu, bet visų pirma ji turi būti išsakyta. Pirminiame spektaklio kūrybiniame procese – mes nemažai diskutavome apie pačią medžiagą, analizavome temą, kontekstą, dirbtuves vedė psichologė, kuri dalijosi savo įžvalgomis apie žmogaus pasirinkimus ir patį žmogų. Aš juos skatinau reikšti savo mintis taip kaip jiems tuo metu norisi, taip, kaip jie jaučia ir mato ir, man atrodo, tokiu būdu išsisprendė nemažai tiek dramaturginių, tiek veiksminių iššūkių.

Ar reikėjo „laužyti“ kokius nors anksčiau įsigalėjusius stereotipus?

– Išliko tradicija, kad akademinių metų gale pastatomas spektaklis. Vieni režisieriai per tą laiką tik repetuodavo, kiti laviruodavo, bandydami tarp repeticijų įterpti ir vesti tam tikrus užsiėmimus. Šios nusistovėjusios struktūros aš nelaužiau, bandžiau ją priimti kaip pagrindą ir, savo ruožtu, įnešti į jos konstrukciją kažkiek naujo požiūrio.

Ar darbas mėgėjų kolektyve labai skyrėsi nuo režisūros profesionaliuose teatruose?

– KTU teatro studija – mano pirmas „ilgesnės distancijos bėgimas“ dirbant su neprofesionalais. Lig šiol su bendruomenėmis dirbau skirtinguose trumpuose projektuose. Tai įdomi ir, manau, tikrai auginanti patirtis, nes studijos nariai labai skirtingi – savo požiūriais, patirtimi, studijų kryptimis ir interesais.

Jų klausimai kai kada nustebina, nes tai, kas man atrodė savaime suprantama, jiems buvo nesuprantama. Toks neatitikimas kviečia organiškai permąstyti problemą ir pastebėti tokius dalykus, apie kuriuos net nepagalvodavau. Tai liečia ir dramaturgiją, ir režisūrą, ir vaidybą, ir buvimą su žmonėmis.

Man atrodo, kad tokiame mėgėjų kolektyve kaip KTU teatro studija „44”, reikia daugiau dirbti su pačiais aktoriais. Profesionaliuose teatruose didesnę darbo dalį aktoriai pasidaro patys. Juos pakanka „užvesti“, duoti tam tikras gaires, laiko ir kūrybinis procesas įsibėgėja. Aktoriai mėgėjai to nesugeba, jie kelia klausimus „kaip tą padaryti?“, nuolat tikrinasi ar daro „teisingai“, ne visada turi įrankių įveiklinti personažą.

KTU teatro studijos „44“ meno vadovas A. Aleinikovas
KTU teatro studijos „44“ meno vadovas A. Aleinikovas

Čia, ko gero, ir glūdi didžiausias skirtumas, nekalbant apie tai, kad vienintelis etatinis darbuotojas tokiame teatre yra vadovas. Tai reiškia, kad nėra nei scenografo, nei kostiumų dailininko, nei techniko, nei reklamos specialisto – todėl visus kampus laiko vienas žmogus.

Ar ir čia vyksta konkurencija kaip profesionaliame teatre?

– Nebent ta, kad visi nori kuo didesnio vaidmens. Jie įsivaizduoja, kad didesnis vaidmuo yra lygu didesnio scenoje išsakomo teksto kiekiui. Man atrodo, kad tai nėra taisyklė. Aktorius gali pratylėti visą spektaklį, prasėdėti jį kėdėje ir tik pačioje pabaigoje išsakyti finalinį monologą, kuris taps viso spektaklio ašimi ir apjungs visą dramaturgiją.

Kokia studijos amžiaus grupė yra dominuojanti?

– Šiuo metu KTU teatro studijos sąraše yra 26 žmonės. Naujame spektaklyje dalyvauja net 16 žmonių – ko gero, tai vienas didžiausių teatro studijos pastatymų. Ne visi esantys sąraše ją lanko, bet pagrindinė dalyvaujančių grupė yra 18-25 metų jaunimas. Sąraše yra ir keli vyresni asmenys, nes nėra amžiaus ribojimo, bet aktyviai teatro studijos jie jau nebelanko.

Ar dabar, padirbėjus KTU studijoje, jau galima kalbėti apie ateitį, planuoti naujus darbus?

– Pirmiausia reikia parodyti numatytas spektaklio „Cikadų tylybė“ premjeras, kurių pirmoji įvyks gegužės 7 dieną Kaune, vėliau – gegužės 9 dieną XV-tame Tarptautiniame universitetų teatrų forume Vilniuje ir trečioji vėl Kaune, gegužės 11 dieną. Iki birželio pradžios iš viso yra numatyti 6 spektaklio rodymai, į kuriuos laisvų vietų neliko per parą nuo paskelbimo.

Mano, kaip studijos meno vadovo siekis, auginti tuos žmones ir sudaryti galimybę augti kaip kūrėjams. Aš stengiuosi būti demokratiškas, neprimesti savo nuostatų ar pasirinkimų. Visada bandau klausti ar įdomu, ar patinka tai, apie ką norime kalbėti. Ir man atrodo, kad tai veikia.