(Ne)žinoma aprangos ir tekstilės pramonės realybė: kodėl nevilioja sparčiai augantis sektorius?

Svarbiausios | 2018-11-09

Rimvydas Milašius, Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) profesorius

Pastaraisiais metais aprangos ir tekstilės sektorius Lietuvoje ypač sėkmingai vystosi, o finansine išraiška sukuriama daugiau produkcijos nei bet kada anksčiau. Tačiau šiuo metu susidarė labai pavojinga situacija: studijuojančių tekstilės inžineriją nuolat mažėja, todėl vienoje iš didžiausių pramonės šakų itin jaučiamas šių taip reikalingų specialistų trūkumas.  

2009 metais pasikeitusi stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka buvo labai nepalanki visai technologijų mokslo sričiai, o tekstilės inžinerijos krypčiai tai padarė ypatingą žalą. Ir nors kitose technologinių mokslų studijų kryptyse šiandien ši situacija šiek tiek gerėja, aprangos ir tekstilės studijose ir toliau stebimas studijuojančiųjų skaičiaus mažėjimas. Kodėl? Panagrinėkime išsamiau.

Viena iš priežasčių, lėmusių tokią situaciją – aprangos ir tekstilės pramonės smukimas, įvykęs prieš daugiau nei 20 metų, kai daug darbuotojų prarado darbo vietas. Tai visuomenėje suformavo neigiamą šios pramonės šakos įvaizdį, kuris jaučiamas ir dabar, nepaisant per paskutinį dešimtmetį vykstančio ženklaus šios pramonės šakos augimo.

Aprangos ir tekstilės sektorius šiuo metu vystosi labai sėkmingai. Tai lemia naujausių technologijų ir medžiagų diegimas pramonės įmonėse, aukščiausios kokybės gaminių kūrimas bei pelningų rinkų užkariavimas – apie 83 proc. visos pagaminamos produkcijos eksportuojama į Skandinavijos šalis, Jungtinę karalystę, Vokietiją, Prancūziją, Italiją ir kt.

Nemaža dalis įmonių savo produkcijos Lietuvoje neparduoda, nes kuriamos produkcijos kokybė atitinka aukščiausius reikalavimus ir įmonės gali ją ženkliai brangiau parduoti aukštesnio ekonominio išsivystymo šalyse.

Toks aukštas produkcijos įvertinimas Vakarų šalyse sukūrė situaciją, kad dažnas Lietuvos gyventojas net nežino apie valstybėje sėkmingai veikiančias šio sektoriaus įmones, jų inovatyvumą ir galimybes. Tai dar viena galima priežastis, kodėl jaunuoliai nesirenka aprangos ir tekstilės inžinerijos studijų.

Pavojaus signalas: paklausa ženkliai viršija pasiūlą

Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) duomenimis, šiuo metu Lietuvoje tekstilės ir aprangos gamybos sektoriuje dirba daugiau nei 28 tūkst. darbuotojų, kurie per metus sukuria produkcijos už beveik 1 mlrd. eurų. Pastarasis skaičius kasmet auga.

Prieš kelerius metus Kauno technologijos universitetas (KTU) kartu su LATIA apskaičiavo, kad tuo metu Lietuvoje dirbo apie 2 tūkst. aprangos ar tekstilės inžinerinį išsilavinimą turinčių darbuotojų.

Nors atlikta analizė parodė, kad gal ir ne visose užimamose pozicijose reikalingas būtent toks inžinerinis išsilavinimas, vis tik ne mažiau nei 1200-ams specialistų jis išties reikalingas.

Tai reiškia, kad kasmet Lietuvos universitetai turi parengti ne mažiau kaip 30 šios srities absolventų, iš kurių bent 10 turėtų turėti tekstilinę specializaciją – tam, kad galėtų pakeisti į pensiją išeinančius darbuotojus.

Tekstilės ir aprangos inžinieriai Lietuvoje buvo ir yra rengiami tik vieninteliame KTU. Kurį laiką aprangos inžinierius rengė ir Šiaulių universitetas, tačiau tai truko neilgai ir tokių studijų Šiauliuose apskritai nebeliko.

Deja, tačiau ir KTU studijuoja labai nedidelis būsimų specialistų skaičius – visose 4 metų bakalauro laipsnį suteikiančiose studijose 55 studentai specializuojasi aprangos sektoriuje ir tik 11 – tekstilės sektoriuje.

Situacija artima katastrofinei, nes stiprus pramonės sektorius gali sugriūti ne dėl kokių nors ekonominių ar politinių priežasčių, o tik dėl vidinių Lietuvos aukštojo mokslo problemų.

Politikai problemą žino, bet veiksmų nesiima

Nors jaunų tekstilės inžinierių trūkumas akivaizdus, vis dar susiduriame su problema, kad pačios įmonės nėra linkusios reikšmingiau investuoti į specialistų rengimą . Pavyzdžiui, Portugalijoje, kur ši problema iškilo gerokai anksčiau, pramonininkai jau suprato, kad, jei jie patys nesirūpins jaunų specialistų rengimu, jiems niekas jų ir neparengs.

Pastaraisiais metais Portugalijos tekstilės pramonės įmonės ėmėsi labai aktyvaus šios inžinerinių mokslų srities specialistų poreikio viešinimo. Į tai buvo įtraukta ir šalies vadovybė – Portugalijos ministras pirmininkas ne vienoje laidoje pabrėžė tekstilės pramonės reikšmę šalies ūkiui. Panaši situacija yra ir Prancūzijoje – ten taip pat pastebimas susidomėjimo tekstilės inžinerijos studijomis pakilimas.

Ne vienerius metus LATIA kartu su KTU nuolat atkreipia Vyriausybės (taip pat ir tiesiogiai Ministrų pirmininkų) dėmesį į susidariusią katastrofinę situaciją rengiant jaunus specialistus šiam sektoriui, tačiau ženklesnės paramos iš Vyriausybės iki šiol nėra sulaukta. Nors visos buvusios vyriausybės ir ministrai sutiko, kad situacija yra bloga ir reikia kažką daryti.

Deja, tas kažkas ir liko kažkuo. Nepaisant gerų ketinimų, studentų skaičius nuolat mažėja ir pastaruoju metu tapo kritiniu – KTU turi papildomai iš vidinių rezervų finansuoti studijų išlaikymą, o atskiras bakalauro tekstilės inžinerijos studijas iš viso uždarė dėl per mažo stojančiųjų skaičiaus, nes pagal dabartinius Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) reikalavimus jis yra nerentabilus.

Tuo tarpu darbuotojų skaičius tekstilės sektoriuje per pastaruosius 5 metus padidėjo beveik penktadaliu. Tekstilės sektoriaus vystymasis per pastaruosius kelerius metus pranoko pačius optimistiškiausius lūkesčius, o pagrindinė to priežastis – Lietuvos tekstilės įmonėse kuriami ir gaminami inovatyvūs ir kokybiški gaminiai.

Koją kiša neigiamas įvaizdis

Susidarė kuriozinė situacija – kuo aprangos ir tekstilės pramonės sektorius tampa geresnis, tuo daugiau jo produkcijos perkama Vakarų šalyse, tačiau tuo mažiau apie tokią pramonę sužino Lietuvos gyventojai. Ypač skaudu, kad ta informacija nepasiekia moksleivių, kurie  nežinodami tiesiog nesirenka šių studijų. Nėra normalu, kad pramonės sektoriui, kuris yra vienas iš didžiausių šalyje, praktiškai nėra rengiami specialistai.

Galbūt kai kam gali atrodyti, kad studentų nesurenkama dėl žemos vykdomų studijų kokybės, tačiau aprangos ir tekstilės studijų programos atestuojamos aukščiausiu lygiu (6 metams), KTU dėstytojai per pastaruosius 5 metus vykdė 12 tarptautinių mokslo ir studijų projektų, kūrė ir kuria įvairias mokymų programas Europos šalių universitetams (šiuo metu veikia du „Erasmus+“ projektai TEXMODA ir TEXSTRA), dėsto tarptautinėje Europos šalių dvigubo diplomo tarptautinėje magistrantūros studijų programoje E-TEAM (programa registruota aukštai reitinguojamame Gento universitete Belgijoje), kurioje studijuoja ir KTU studentai.

Šis pramonės sektorius siūlo darbo vietas ir nemaža dalis studentų kviečiami dirbti jau bakalauro studijų metu, nes įmonės tokiu būdu bando pritraukti būsimą absolventą jau nuo studijų suolo.

Todėl esu įsitikinęs, kad pagrindinė problema yra ne studijų kokybė, o tai, kad aprangos ir tekstilės sektoriaus įvaizdis visuomenėje yra stipriai iškreiptas beveik prieš 30 metų vykusių negatyvių permainų.

Aprangos ir tekstilės pramonė yra sparčiai auganti, diegianti inovacijas, o inžinerinis ir kūrybinis tiriamasis darbas neturi jokių sąsajų su senovišku įvaizdžiu – prie siuvimo mašinos palinkusia moterimi ar močiute, mezgančia virbalais. Atvirkščiai, tai – naujausiomis skaitmeninėmis technologijomis grįsta pramonės sritis, turinti milžinišką potencialą.

Plėtra susijusi ir su valstybės saugumu

Vakarų Europa po truputį sugrįžta į šią sritį, nes ne tik suprato jos svarbą aprangos gamyboje, bet ir įvertino galimas grėsmes, kylančias, kai specialioji, funkcinė tekstilė ir jos gaminiai kuriami ne vietoje, o šalyse, kurios tampa vis mažiau demokratiškomis ar net priešiškomis Vakarų valstybėms.

Šalių gynybai skirtos medžiagos bei speciali, pavyzdžiui, nematoma, radiaciją sugerianti ar kita kai kada net fantastinius filmus primenanti kario apranga negali būti ne tik kuriama, bet ir gaminama nepatikimose šalyse. O tam, kad to nebūtų, Europos Sąjungos šalyse būtina išlaikyti tekstilės ir aprangos pramonę.

Beje, kai kurioms Vakarų Europos šalims gana sunkiai sekasi atkūrinėti šį sektorių, Skandinavijoje tai jau praktiškai neįmanoma – per daug viskas sunaikinta.

Lietuvoje šis sektorius dirba ir sėkmingai dirba, tad kyla klausimas – ar tikrai reikia viską sugriauti? Ši sritis, paremta naujausiomis medžiagomis, įskaitant nanomedžiagomis, skaitmeninėmis technologijomis ir inovatyviomis panaudojimo galimybėmis, gali ir netgi privalo gyvuoti šalia pačiomis naujausiomis nanotechnologijomis, lazeriais ar kitomis inovatyviomis sritimis paremtų pramonės sektorių.

Tad Lietuva turi galimybę užimti šią nišą, kadangi vis dar esame pakankamai stiprūs šioje srityje. Bet ar tokie liksime, jei nebus naujų, kūrybiškai mąstančių absolventų, kurie vystytų šį sektorių tikslinga, inovatyvia, kryptimi, kas vyksta kitose šalyse?

Gali būti, kad aprangos ir tekstilės pramonė Lietuvoje išliks, tik visą kūrybinį darbą galbūt atliks jau nebe Lietuvos piliečiai. Būtų labai gaila, jei mūsų jaunimas valytų silkes ir plautų grindis Vakaruose, o mūsų pramonės įmonėse vadovaujančias ir kūrybines pareigas užimtų bei tūkstantines algas gautų kiti.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku