Paulina Budrytė: pandemija – išbandymas urbanizacijai

Paulina Budrytė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė

Virusai – vieni unikaliausių ir įvairiausių gyvybės formų žemėje. Jiems nereikia maitintis, kvėpuoti, jie išgyvena nepalankiausiomis sąlygomis, gali ramiai nieko neveikdami egzistuoti daugelį metų. Jiems nereikia idėjų, kad susikurtų tinkamą ir patogią gyventi aplinką, nereikia inovacijų, kurios palengvina kasdienį gyvenimą, nereikia ir kūrybinių tyrinėjimų, įprasminančių jų egzistavimą.

Tačiau savo egzistavimu jie nuolat išbando žmonijos galimybes. Ir šiuo metu siaučiantis koronavirusas nėra išimtis. O ką gi mums – kiekvienam individualiai ir visiems bendrai – šis virusas atskleidė apie mūsų gyvenamąją aplinką?

Miestai pasakoja istorijas

Vieni iš ilgaamžiškiausių ir kompleksiškiausių žmonijos kūrinių yra miestai. Juose susipina inžinerinės inovacijos, senosios ir naujosios tradicijos, istorija, kultūra, socialiniai ir finansiniai elementai, visa tai paskaninama gamtiniais inkliuzais ir galiausiai įvelkama į idėjinį rūbą.

Miestai pasakoja mūsų šalies, miesto ir kartu žmogaus istoriją taip, kaip jokie istorijos vadovėliai to niekada nepadarys. Tikiu, kad ir ši pandemija miestuose paliks savo ženklus, gal ne tokius aiškiai matomus ir pačiupinėjamus, bet jie tikrai liks. Kokie jie bus, pasakyti dar sunku, bet pamatysime.

Žvelgdami į istorinius pavyzdžius, matome, kad Didysis Londono gaisras išpopuliarino stumdomus langus, Juodoji mirtis pastūmėjo gotikinės architektūros formavimąsi, europiečių į Naująjį pasaulį atgabentos ligos vietines gyvenvietes pavertė kapinynais ir jų vietoje dygo jau europietiškosios architektūros statiniai, maliarijos ir choleros epidemijos paskatino vandentiekio ir nuotekų sistemų plėtrą.

Ką mums atskleidė ši COVID-19 pandemija? Kokie tie mūsų miestai ir ar jie pajėgus palaikyti reikiamas gyvenimo sąlygas tokiu metu?

Kokie mūsų miestai dabar?

Europos miestai dažnai pasižymi tuo, kad didelė dalis teritorijų yra mišrios paskirties, t.y. jose rasime ir gyvenančiųjų, ir dirbančiųjų, ir vienokias ar kitokias paslaugas teikiančiųjų, taip pat dažnai aptiksime ir didesnių ar mažesnių gamtinių elementų. Toks teritorijų naudojimas yra nemalonus kazusas didžiajai daliai miestų valdytojų ir dažno architekto akims.

Tokių miestų dalių žemėlapiai atrodo kaip vaikiškų animacinių filmukų kakofonija. Juose viskas vienoje vietoje. Kas ir kada nutiks tokiose teritorijose yra sunku nuspėti, tai sunkiai prognozuojama tiek laiko, tiek erdvės, tiek ir veiklos prasme. Tačiau žmones tokios vietos visad paslaptingai traukia sugrįžti, o esant galimybėms ir apsigyventi.

Kas bent kada yra lankęsis tokiose vietose, iškart prisimena dūzgiantį Monmartrą, Kopenhagos senamiesčio klegesį ar Amsterdamo centro šurmulį. Ir nepaisant to, kad šios vietos iki paskelbiant karantiną dėl koronaviruso sklaidos buvo pilnos žmonių, nuolatinių gyventojų jose yra mažiau nei tipiniame miegamajame miesto rajone. Čia gyvenantys turi daugiau galimybių laikytis griežčiausių izoliacijos taisyklių ir taip apsaugoti save ir kitus nuo viruso sklaidos.

Miestų monofunkciškumo svarba

Tačiau didieji miestai niekaip negali apsieiti be miegamųjų rajonų. Pandemijos akivaizdoje yra ypač svarbu atsižvelgti į tai, kokius šiuos rajonus sukūrė architektai, t.y. kiek stiprus yra monofunkciškumas. Po antrojo pasaulinio karo atkuriant miestus arba performuojant visą ankstesnę šalies struktūrą, miestai augo greitai. O vėliau automobiliui tapus paprasta ir prieinama kasdienio gyvenimo dalimi, monofunkciškumas tapo ypač populiarus ir skatinamas.

Tai lėmė priemiesčių kultūros formavimąsi Šiaurės Amerikoje: kur kiek akys užmato nusidriekė vienbučių namų laukai su neatsekamu akligatvių labirintu, o Europoje, ypač Le Corbusier įtakos regionuose (pvz., post-sovietinio režimo šalyse), kaip grybai po lietaus dygo miegamieji rajonai su vienodais namais vienodose gatvėse.

Miestų monofunkciškumui formuotis postūmį davė ir aukštyn kylanti GPD kreivė. Bankai, finansinės institucijos, didžiųjų įmonių valdybos ėmė stebinti pasaulį savo statomais dangoraižiais, kuriuos dažnai miestų tvarkytojai sugrūsdavo į vieną plotą. Šie dangoraižiai (anglų kalba dar vadinami statement buildings, arba pripažinimo/deklaracijos statiniai) suformavo rajonus, kurie darbo dienos metu yra pilni kažkur bėgančių, o vakare ir savaitgalį pavirsta į vaiduoklių miestus (angliškai ghost towns).

Lietuvoje arčiausiai tokio pavyzdžio yra Vilniaus Konstitucijos prospekto kvartalas su jame įsikūrusia Vilniaus miesto savivaldybe, bet Lietuvos masteliai niekaip negali lygintis su Londono, Frankfurto ar Paryžiaus finansiniais centrais. Šiuo metu įvedus karantino reikalavimus, tos teritorijos atrodo ypač nykiai. Jos liudija žmogaus kūrybiškumo švaistymą, nes esant pasaulinei pandemijai, šie rajonai plyti tušti ir neatlieka jokios funkcijos. Jų alternatyvaus pritaikomumo klausimas turėtų būti gvildenamas ateityje.

Pliusai ir minusai pandemijos akivaizdoje

Iš esmės monofunkciniai miestų rajonai gali būti palaima vieniems ir tikras galvos skausmas kitiems gyventojų sauga besirūpinantiems žmonėms. Miegamajame rajone žmonių gyvena daug, tačiau plotas, tenkantis vienam gyventojui nėra didelis. Tokioje teritorijoje yra lengviau pasirūpinti gyventojais, ypač tais, kurie yra griežtai (savi)izoliuojami. Miegamajame rajone susispietusius žmones yra lengviau aprūpinti maistu, geriamuoju vandeniu, teoriškai juos turėtų būti lengviau pasiekti atvykusiems medikams.

Tačiau vietiniams gyventojams nusižengus saviizoliacijos reikalavimams, kyla pavojus didesnei grupei žmonių. Be to, ištverti karantiną tokiuose rajonuose ypač sudėtinga: toli gražu ne visi turi prieigą prie žaliųjų teritorijų, kurios dažnai tėra nedideli gamtiniai inkliuzai betono ir asfalto džiunglėse. Gyvenamosiose teritorijose esančios vaikų žaidimų ar treniruoklių aikštelės yra vietos, kurios lengvai gali prisidėti prie viruso plitimo, nes jomis naudojasi daug žmonių.

Dar blogesnė padėtis yra Azijos žemyne įsikūrusių didžiųjų metropolitenų gyvenamosios paskirties rajonuose. Jie pribloškia savo tankumu ir ankštumu – pastatai aukšti, yra labai arti vienas kito, nedideliuose butuose dažnai gyvena kelios tos pačios šeimos kartos. Tokių rajonų statybos tikrai keisis ateityje (jau dabar Hong Konge ekspertai ir vietinės valdžios atstovai kuria naujus statybos reglamentus).

Vis dėlto sudėtingiausia situacija yra miestų pakraščiuose įsikūrusiuose lūšnynuose. Nors Europoje tokių rajonų nerasime, pasaulyje kas aštuntas žmogus gyvena tokiose vietose. Šiose erdvėse virusas sklinda ypač greitai, čia nepadeda jokie saviizoliacijos ar karantino reikalavimai. Ilgalaikėje perspektyvoje turėtų būti planuojamos prevencinės priemonės – principinga ir kryptinga miesto plėtra. Pavyzdžiu galėtų būti Kuala Lumpur (Malaizija), kur vietos valdžia kylant ekonomikai dėjo daug pastangų, kad lūšnynų gyventojai būtų aprūpinti socialiniu būstu, todėl mieste praktiškai nebeliko lūšnynų.

Pandemijos pasekmės

Koronavirusas miestus pakeis ir skaitmenizavimo lygiu, t.y. įvairiausių e-paslaugų ir e-įrankių lygiu, gausa ir įvairove. Anksčiau po pasaulį siautėję, tačiau Europos nepalietę virusai – SARS, ebola, privertė įvertinti miestų vaidmenį kompleksiškame pasaulyje. Jų tarpusavio saitus, priklausomybes vieniems nuo kitų ir bendradarbiavimo neišvengiamybę, kuri dažnai yra paremta e-paslaugomis.

COVID-19 pandemija atskleidžia ir kaip stipriai nepriklausomai priklausomi esame nuo technologijų. Žmonės gali priimti daug nepriklausomų sprendimų netgi būdami saviizoliacijoje, tačiau sutrikus interneto veiklai visi šie sprendimai tampa neįmanomi. Todėl kuriant ateities miestus tai bus vadinamoji silpnoji dalis (angliškai bottleneck), kurios netenkinant miestai nebus funkcionalūs.

Reziumuojant, miestų vystymasis – šiek tiek menas, šiek tiek mokslas, šiek tiek ilgametės praktikos, šiek tiek kultūriniai procesai, bet labiausiai – juose gyvenantys žmonės ir jų pasirinkimai. COVID-19 pandemija eis ir praeis, bet tikrai paliks daugiau pėdsakų nei buvo aptarta, ir net tų, kurie čia buvo aptarti, forma gali smarkiai keistis ir visa tai priklauso nuo mūsų šiandienos sprendimų.