Gali išsivystyti staiga
Tarptautinėse alergologijos apžvalgose ir organizacijų duomenyse nurodoma, kad alerginės ligos šiandien paveikia labai didelę visuomenės dalį, o jų dažnėjimas siejamas ne tik su geresne diagnostika, bet ir su pasikeitusia aplinka bei gyvenimo būdu. A. Zabulionė pabrėžia, kad maisto mokslo požiūriu svarbu kalbėti ne apie vieną priežastį, o apie veiksnių visumą.
„Alerginių ligų dažnėjimas mokslinėje literatūroje siejamas su sudėtingu aplinkos ir gyvenimo būdo veiksnių deriniu: urbanizacija, mažesne aplinkos mikroorganizmų įvairove, antibiotikų vartojimo poveikiu mikrobiotai, pasikeitusiais mitybos įpročiais ir kitais modernios gyvensenos veiksniais“, – sako KTU mokslininkė.
Daug dėmesio mokslinėje literatūroje skiriama ir vadinamajai vakarietiškai mitybai, kuriai būdingas didesnis itin perdirbtų produktų, riebalų ir cukrų kiekis bei mažesnis skaidulų vartojimas. Tokia mityba gali veikti žarnyno mikrobiotos sudėtį ir metabolizmą, o mikrobiota yra svarbi imuninio atsako ir tolerancijos maisto antigenams reguliavimui.
Alerginiai simptomai tam tikriems maisto produktams gali atsirasti ir vėliau gyvenime, net jei anksčiau žmogus juos valgė be problemų. Vienas iš galimų paaiškinimų – kryžminis reaktyvumas tarp žiedadulkių ir kai kurių augalinių maisto baltymų.
„Pavyzdžiui, žmogus visą gyvenimą galėjo saugiai valgyti obuolius ar lazdyno riešutus, tačiau jam išsivysto alergija beržo žiedadulkėms. Pagrindinis beržo alergenas turi struktūrinių panašumų su kai kuriais obuolių ir lazdyno riešutų baltymais. Dėl šio panašumo imuninė sistema gali pradėti atpažinti ir maisto baltymus kaip panašius į žiedadulkių alergeną“, – teigia KTU mokslininkė.
Kodėl maistas organizmui tampa priešu?
Nors alergijos šiandien diagnozuojamos vis dažniau, mokslininkai neturi vieno atsakymo, kodėl imuninė sistema kartais suklysta ir nekenksmingą maistą palaiko grėsme.
„Viena iš evoliucinių hipotezių teigia, kad IgE tipo imuninis atsakas galėjo išsivystyti kaip apsauga nuo parazitų, nuodų ar kitų kenksmingų aplinkos veiksnių. Tačiau ši hipotezė nepaaiškina visų šiuolaikinių alergijų atvejų ir neturėtų būti suprantama kaip tiesioginis konkretaus žmogaus alergijos paaiškinimas.“, – pastebi A. Zabulionė.
Vis dėlto alergijų atsiradimą lemia ne vienas veiksnys. „Anksčiau buvo vadinama higienos hipoteze, tačiau šiandien ši idėja aiškinama plačiau – kaip sumažėjusios mikrobinės įvairovės ir pakitusios mikrobiotos klausimas. Urbanizuotoje aplinkoje vaikai gali susidurti su kitokiu mikroorganizmų spektru nei ankstesnės kartos, o tai gali turėti įtakos imuninės sistemos brendimui ir tolerancijos formavimuisi“, – pasakoja KTU mokslininkė.
Svarbus gali būti ir pats maisto apdorojimas. Pasak A. Zabulionės, terminis ir pramoninis perdirbimas gali pakeisti baltymų struktūrą, todėl kai kurie jų tampa lengviau atpažįstami imuninės sistemos. „Maisto apdorojimas gali keisti baltymų struktūrą, tirpumą, atsparumą virškinimui ir IgE antikūnų atpažįstamus epitopus, tačiau poveikis priklauso nuo konkretaus alergeno ir apdorojimo sąlygų. Pavyzdžiui, žemės riešutų skrudinimo metu vykstančios Majaro (angl. Maillard) reakcijos gali padidinti kai kurių alergeninių baltymų atsparumą ir jų atpažinimą IgE antikūnais“, – paaiškina ji.
KTU mokslininkė pabrėžia ir dar vieną svarbų dalyką – ne kiekviena nepageidaujama reakcija į maistą reiškia alergiją. „Maisto netoleravimas, pavyzdžiui, laktozės netoleravimas, apskritai nėra alergija – jis susijęs ne su imunine sistema, o su fermentų stoka“, – pažymi A. Zabulionė.
Skirtinga reakcija į tą patį maistą
Kodėl vieni žmonės gali be jokių pasekmių valgyti riešutus, pieno produktus ar kiaušinius, o kitiems net mažas jų kiekis sukelia stiprią alerginę reakciją? Priežastis slypi ne tik pačiame maiste, bet ir tame, kaip į jį reaguoja žmogaus organizmas.
Dažniausi maisto alergenai yra baltymai. Kai kurie jų pasižymi didesniu atsparumu karščiui, virškinimui ar maisto perdirbimo procesams, todėl gali išlikti pakankamai stabilūs, kad būtų atpažinti imuninės sistemos.
Vis dėlto alergeniškumą lemia ne vien baltymo stabilumas – pasak pašnekovės, svarbus ir žmogaus genetinis polinkis, žarnyno bei odos barjero būklė, mikrobiota ir kiti individualūs veiksniai.
Būtent todėl net ir tą patį maistą vieni žmonės toleruoja visiškai normaliai, o kitiems jis gali sukelti stiprią alerginę reakciją. EAACI nurodo, kad maisto alergijos gali paveikti apie 6 proc. vaikų ir jaunuolių, tačiau paplitimo įverčiai skiriasi priklausomai nuo tyrimo metodikos ir to, ar vertinama savarankiškai nurodyta, gydytojo diagnozuota, ar provokaciniais mėginiais patvirtinta alergija.
Ankstyva pažintis su alergenais
Per pastaruosius dešimtmečius požiūris į vaikų mitybą itin pasikeitė. Tikintis, kad vėlesnis kontaktas gali sumažinti alergijų riziką, anksčiau daugelyje šalių buvo rekomenduojama stipresnių alergenų – pavyzdžiui, kiaušinių ar riešutų – įvedimą į vaikų mitybą atidėti iki 1–3 metų. Tačiau šiandien vis daugiau tyrimų rodo priešingą tendenciją.
„Šiuolaikinėse gairėse neberekomenduojama profilaktiškai atidėlioti dažnų maisto alergenų įvedimo visiems kūdikiams. Kai kūdikis yra pasirengęs papildomam maitinimui, tam tikri produktai, pavyzdžiui, gerai termiškai apdorotas kiaušinis ar žemės riešutų produktai tinkama forma, gali būti įtraukiami laiku ir saugiai“, – teigia A. Zabulionė.
Šį požiūrį ypač sustiprino 2015 m. publikuotas LEAP (Learning Early About Peanut Allergy, liet. Ankstyvas susipažinimas su alergija žemės riešutams) tyrimas, parodęs, kad ankstyvas ir reguliarus žemės riešutų produktų įtraukimas į didelės rizikos kūdikių mitybą reikšmingai sumažino žemės riešutų alergijos išsivystymo tikimybę.
„Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog visi kūdikiai turi būti vienodai anksti veikiami didelių alergenų kiekių. Kūdikiams, turintiems sunkią egzemą ar jau nustatytų alergijų, dėl įvedimo reikėtų tartis su gydytoju“, – sako KTU mokslininkė.
Skirtingose regionuose – skirtingos alergijos
Maisto alergijų ir jautrumo maisto alergenams pobūdis skirtinguose regionuose gali skirtis. Tam įtakos turi vietiniai mitybos įpročiai, aplinkos alergenai, žiedadulkių paplitimas, genetiniai veiksniai ir diagnostikos praktika.
