Šarūnas Paunksnis. Tęsinių virusas kinematografijoje ir pramogų industrijos logika

Svarbiausios | 2019-08-22

Pažvelgus į pelningiausių 2019 m. filmų sąrašą galima pamatyti tendenciją, kuri kartojasi jau ne vienerius metus – dominuoja perdirbiniai ir pelningų filmų tęsiniai. Tereikia paminėti keletą pavadinimų: „Keršytojai: pabaiga“, „Kapitonė Marvel“, „Aladinas“, „Dumbo“, „Džonas Vikas 3“ ir kiti.  Metai dar nesibaigė – prieš pat Kalėdas pasirodys naujas „Žvaigždžių karų“ filmas, pretenduojantis tapti bent jau antros metų pusės kinematografiniu įvykiu.

Paanalizavus didžiųjų kino studijų ateities planus, galima pamatyti, jog per ateinančius penkerius metus mus pasieks dar apie 100 pačių įvairiausių tęsinių ir perdirbinių, tarp kurių – trys „Įsikūnijimo“ tęsiniai, trys „Fanstastinių gyvūnų ir kur juos rasti“ tęsiniai bei nemažas kiekis „Marvel“ komiksų adaptacijų.

Kaip galima pastebėti, tęsiniai – dažniausiai veiksmo filmai, mokslinės fantastikos žanro filmai arba animaciniai filmai, neretai reprezentuojantys superherojus.

Ši tendencija nėra nauja, ją galima stebėti pastaruosius kelis dešimtmečius. Ji taip pat yra globali, būdinga ne tik Holivudui  – tęsinius ir perdirbinius kuria ir kitos didžiosios kino industrijos, pavyzdžiui, Kinija ar Indija.

Tęsiniai ir perdirbiniai kartais vadinami plintančiu XXI a. kinematografiniu virusu, užgožiančiu originalią produkciją. Regis, originalioms idėjoms tampa vis sunkiau rasti vietą rinkoje. Kodėl taip yra? Kodėl šis virusas plinta?

Nieko nenustebins faktas, jog esminės priežastys – komercinės. Kinas dar savo aušroje, XIX a. pabaigoje, pirmųjų kino kūrėjų brolių Liumjerų buvo suvoktas ne tiek kaip menas, bet daugiau kaip technologinė inovacija ir verslas. Jie, pademonstruodami pirmuosius filmus pasaulyje, išrado ne tiek kiną, kiek kino potyrį ir kiną kaip verslą. Jie pirmieji pradėjo rinkti mokestį iš žmonių, norinčių pamatyti filmus salėje, kur jie demonstruojami. Tai buvo kino teatro pradžia. Taigi komercinis aspektas, greta meninio, yra integrali kino istorijos dalis.

Bet kodėl tuomet kalbame apie tęsinių virusą XXI amžiuje? Kodėl jis negalėjo plisti anksčiau?

Atsakymas yra dvejopas. Viena vertus, technologinės inovacijos ir skaitmeninės kultūros plėtra nuo XX a. iki dabar (ir ypač interneto atsiradimas, jo tobulėjimas) leidžia informaciją apie filmus, jų reklamą skleisti globaliu mastu ir taip pasiekti žymiai daugiau potencialių žiūrovų. Televizija, vaizdajuostės, DVD, o vėliau – ir galimybė žiūrėti filmus internetu – žymiai supaprastino prieigą. Prie šio „viruso“ plėtros prisidėjo DVD – žiūrovai buvo ir yra viliojami priedais prie filmų: interviu su filmų kūrėjais ir aktoriais, galimybe pamatyti iškirptas scenas, įvairią dokumentiką, susijusią su filmu.

Šioje vietoje atsiranda ir kitas, ne mažiau svarbus viruso plėtros elementas – verslas. Didžioji dalis kino kompanijų priklauso vos keletui globalių pramogų korporacijų. Pavyzdžiui, japonų kompanijai „Sony“ priklauso MGM ir „Columbia Pictures“ – vienos didžiausių ir seniausių Holivudo kino studijų. Taip pat ši kompanija turi ir savo vardo studiją „Sony Pictures“, sukūrusią tęstinių filmų, pavyzdžiui, „Žmogus voras“ ir „Vyrai juodais drabužiais“. Kompanijai „Sony“ taip pat priklauso televizijos kanalai visame pasaulyje, kompiuterinių žaidimų industrija, svariai prisidedanti prie tęstinių filmų populiarinimo žaidimų pavidalu.

Amerikiečių „Walt Disney“ kompanijai priklauso „Walt Disney“ studija, „Fox Searchlight“ studija, „20th Century Fox“ studija, „Marvel“ studija, „Lucasfilm“ studija, gausybė televizijos kanalų, Disneilendo pramogų parkai ir kt. Tarp pastarosios kompanijos produktų rikiuojasi tęstiniai filmai: „Žvaigždžių karai“, „Karibų piratai“, „Žaislų istorija“ bei „Marvel“ komiksų produkcija.

Į „Sony“ ar „Walt Disney“ panašios kompanijos yra vadinamos tarptautinėmis medijų korporacijomis, veikiančiomis įvairiose medijų platformose. Natūralu, jog tokios korporacijos siekia maksimalaus pelno. Šių korporacijų kuriami filmai yra gerokai daugiau nei vien filmai – tai yra medijų industrijos produktai, egzistuojantys visoje medijų ekosistemoje.

Tęstiniai filmai, tarkime, „Marvel“ superherojų filmai ar „Žvaigždžių karai“, dažniausiai yra transformuojami į labai įvairius produktus. Klasikinis pavyzdys – mano minėtas DVD, papildytas išskirtine medžiaga gerbėjams. Greta egzistuoja ir materialiųjų medijų produkcija – su filmu susiję žaislai, pati įvairiausia atributika, rūbai, maisto produktai, specialūs atrakcionai Disneilendo parkuose, kompiuteriniai žaidimai…

Filmai, kurie korporacijų yra transformuojami į įvairius kitus pramogų industrijos produktus, yra vadinami filmais-įvykiais (angl. event film). Dar prieš filmams pasirodant ekranuose korporacijos prognozuoja, kurie filmai turi potencialą tapti įvykiais, todėl atitinkamai investuoja į reklamą ir kitus produktus.

Tokių filmų pabaigos neretai būna dviprasmiškos, tarsi tyliai pasakančios, jog galbūt bus ir tęsinys. Jei filmas tampa pelningas – tęsinys ir yra kuriamas. O po to dar vienas ar daugiau, jei komercinis potencialas nemažėja.

Tokie filmai neretai vadinami ir „atvirais tekstais“. Kitaip tariant, filmo pasakojimas kuriamas taip, jog paliktų įspūdį kaip įmanoma didesniam žiūrovų kiekiui. Vieniems žiūrovams galbūt patiks specialieji efektai, kiti galbūt yra konkrečių aktorių gerbėjai, tretiems galimai imponuos filme esanti meilės istorija. O dalis galbūt ateis į kino teatrus tik dėl to, kad filmas demonstruojamas 3D formatu. Tokiu būdu stengiamasi patenkinti pačių įvairiausių žmonių poreikius siekiant maksimalaus žiūrovų skaičiaus.

Komercinė logika susijusi ir su kitais svarbiais vartotojiškosios kultūros elementais – malonumo potyriu vartojant ir siekiu maksimaliai tą malonumą pratęsti. Taigi žiūrovai, kuriems patiko pirmasis filmas, pasitelkus reklamą ir įvairius produktus, viliojami laukti tęsinio. Tokiu būdu uždelsiamas malonumo patenkinimas ir užsitikrinama tai, jog, kai tęsinys pasirodys, žiūrovai užplūs kino teatrus.

Filmams-įvykiams būdinga ne realybės reprezentacija, bet alternatyvaus pasaulio kūrimas. Būtent panirimas į jį ir sukuria malonumą. Žiūrovui tarsi pasiūloma išgyventi alternatyvią tikrovę, būti jos dalimi. Tai iš dalies paaiškina, kodėl didelė dalis tokių „įvykių“ priklauso mokslinės fantastikos žanrui, demonstruoja ateities pasaulį, įsivaizduojamą praeitį ar kitas planetas.

Kad ir kaip banaliai skambėtų, galimybė atsiplėšti nuo realybės ir išgyventi realybės alternatyvą stipriai paveikia. Žiūrovams tęstinis filmas tampa sukurtu pasauliu, kurį jie vartoja. „Žvaigždžių karų“ pasaulis, „Iksmenų“ pasaulis, „Hario Poterio“ pasaulis bei kiti ir yra įtinklinami egzistuoti medijų ekosistemoje kaip industriniai produktai, kurių vartojimas maksimizuoja pelną. Kitaip sakant, minėtos medijų korporacijos kuria nebe filmus, bet pasaulius – būtent pasaulio vartojimas ir yra pelningiausias.

Šarūnas Paunksnis yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas, Filosofijos ir Skaitmeninės kultūros studijų programų dėstytojas.

 

 

Download Best WordPress Themes Free Download
Download WordPress Themes Free
Premium WordPress Themes Download
Premium WordPress Themes Download
udemy course download free
We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku