KTU profesorė Virginija Daukantienė: norėjau būti originali, todėl pati ėmiausi kurti drabužius

Žymus japonų animatorius, rašytojas bei režisierius Hayao Miyazaki, kalbėdamas apie lėktuvus ir žmogaus norą skraidyti, yra pasakęs, kad inžinieriai svajones paverčia realybe. Galbūt todėl nemažai inžinerinių ir technologinių mokslų yra glaudžiai susiję su kūrybiškumu. Tarp tokių mokslo ir pramonės sričių pakliūva mada, architektūra ir multimedija, kur technologinės inovacijos susipina su kūrybiškumu.

Iš Vilkaviškio rajono kilusi profesorė, KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) mokslininkė dr. Virginija Daukantienė neslepia, kad dar mokykloje suprato, jog nori studijuoti inžinerinius mokslus. Atsižvelgusi ir į savo susidomėjimą apranga, V. Daukantienė atrado mados inžineriją.

Anot mokslininkės, nebūtina užaugti mokslininkų šeimoje, kad norėtum pakeisti pasaulį – svarbiausia nuo vaikystės matyti skaitančius, besidominčius kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu žmones.

„Mokslas reikalauja kruopštumo, įsigilinimo bei kantrybės, o tyrimo procesas dažnai būna ilgas. Bet, nepaisant to, vis tiek nuolat atsiranda žmonių, kurie nori kurti inovacijas bei keisti susiformavusias normas“, – teigia V. Daukantienė.

– Kaip kilo susidomėjimas apranga, medžiagomis? Kas jus toliau skatina tirti šias sritis ir dalintis sukaupta patirtimi su studentais?

– Augau dar sovietmečiu, o anuomet drabužių įvairovė buvo labai menka. Nors Lietuvoje veikė daug didelių tekstilės ir drabužių gamybos įmonių, tačiau buvo gaminama daug tų pačių gaminių. Norėdama dėvėti originalius drabužius, dar būdama paauglė pradėjau juos kurti ir siūti.

Originalių drabužių buvo galima užsisakyti ir tuo metu veikusiose ateljė. Turėjau galimybę susipažinti ir su serijine drabužių gamyba, vykdoma didelėje Vilkaviškio siuvimo įmonėje AB „Žemkalnija“. Kurdama ir gamindama drabužius anksti pastebėjau, kad tekstilės medžiagos pasižymi skirtingomis savybėmis, o iš jų pasiūtų drabužių išvaizda, kokybė ir priežiūra dėvint skiriasi, net jei jie yra to paties dizaino. Pirmieji pastebėjimai pasitvirtino studijuojant, o vėliau – ir dėstant studentams, ir vykdant mokslinę veiklą.

Gilinantis į šią sritį susidomėjimas medžiagomis ir aprangos gaminių vystymo procesu tik augo. Suvokiau, kad, tikriausiai, pasaulyje nėra kitų tokių produktų kaip tekstilė ir apranga, kurie taip plačiai pritaikomi ir geba apsaugoti nuo didelės įvairovės išorinių poveikių.

Juk drabužiai ne tik padeda estetiškai atrodyti ir komunikuoti tam tikrą informaciją, ar apsisaugoti nuo įprastų klimatinių veiksnių, bet jie gali atlikti ir labai specifines funkcijas, kai yra dėvimi kosmose, giliuose druskinguose jūrų vandenyse, arktiniame šaltyje, gaisruose, cheminėmis medžiagomis užterštose zonose ir kitur.

Pastarojo laikotarpio aktualijos rodo, kad tekstilės gaminiai padeda apsisaugoti ir nuo klastingų virusų. Tekstilė naudojama ir baldų, aviacijos, automobilių gamybos ir kitose pramonėse. Nuolat kuriamos ir pritaikomos inovacijos skatina aktyviai domėtis šia sritimi ir dalintis įgyta patirtimi su studentais.

– Kaip atradote Kauną ir KTU?

– Esu baigusi Vilkaviškio 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Vilkaviškio „Aušros“ gimnazija). Nors visi dalykai mokykloje sekėsi labai gerai, tačiau įdomesnis buvo tiksliųjų dalykų mokymasis, nes tam reikėjo ne tik gebėjimo įsiminti informaciją, bet ir loginio mąstymo, kūrybiškumo bei intuicijos.

Paskutiniųjų mokslo metų pradžioje jau žinojau, kad studijuosiu su inžinerija susijusią specialybę. Tuo metu informacija apie studijas aukštosiose ir kitose mokyklose bei stojimo į jas sąlygas buvo ribota. Ji dažniausiai buvo skelbiama didžiausiuose dienraščiuose. Mane dominusios inžinerijos studijos buvo siūlomos ir Vilniuje, ir Kaune. Pasirinkau Kauną, nes buvo arčiau namų, o taip pat turėjau KTU studijuojančių draugų.

Tiek bakalauro, tiek magistrantūros studijos buvo įdomios, anksti pradėjau gilintis į magistro baigiamojo projekto tematiką, didžiąją jo dalį pavyko parengti iki studijų pabaigos dar likus pusmečiui.

Norėdama efektyviai panaudoti laiką susiradau darbo pasiūlymą pagal studijuojamą specialybę. Po motyvacinio pokalbio buvau pakviesta dirbti vienoje iš didžiausių Lietuvos drabužių gamybos įmonių, kuri įsikūrusi Vilniuje. Iššūkius gyventi ir dirbti Vilniuje priėmiau ne kaip sunkumus, bet kaip galimybę įgyti vertingos profesinės patirties.

Tačiau darbas pramonėje netruko ilgai, nes po magistro baigiamojo darbo gynimo buvau pakviesta studijuoti medžiagų inžinerijos doktorantūroje. Tai mane vėl sugrąžino į Kauną ir KTU.

– Pagalvojus apie madą, dažniausiai kyla asociacijos su brėžiniais, įvairiais siuviniais, drabužių deriniais. O ko mokote studentus mados inžinerijoje, kurią dėstote? Ar tai labiau technines, ar vis dėlto kūrybines galimybes atskleidžianti sritis?

– Mados inžinerija yra plati sritis, kuri apima dizainą, projektavimą, medžiagotyrą, technologijas bei procesus, todėl kiekvienas, pasirinkęs studijuoti šią sritį ir kritiškai įvertinęs savo gebėjimus ir asmenines savybes, gali puikiai joje realizuoti save.

Inovatyvių gaminių atsiradimui globalioje mados rinkoje reikalingas ne tik kūrybiškumas, bet ir gilus technologijų išmanymas. Šiai sričiai būtinas stiprus profesinių kompetencijų sistemos pagrindas, padedantis originalius sprendimus pagrįsti realiais skaičiais bei juos susieti su gamtos reiškiniais.

Darnaus vystymosi konteksto suvokimas leidžia atsakingai vertinti technologijų poveikį žmogui ir aplinkai ir įgyvendinti tvarumo principus. Tarpdisciplininės ir gilios specialybinės žinios padeda kurti originalius ir konkurencingus mados produktus, formuoti jų asortimentą, vertinti ir prognozuoti savybes, taikyti ir valdyti skaitmenines projektavimo, gamybos ir procesų organizavimo  technologijas.

Na, o studijavus mados inžineriją ir atpažinus savo asmenybės tipą galima dirbti ne tik dizaineriu, bet ir daugelyje kitų sričių: produkto vystymo specialistu, konstruktoriumi, technologu, inžinieriumi, gamybos vadovu, kokybės vadovu bei dirbti kitą su mados industrija susijusį darbą.

– Esate nemažai įsitraukusi ne tik į savo specialybinius tyrimus, bet aktyviai dalyvaujate ir studijų kokybės gerinimo procesuose. Kas skatina prisidėti prie geresnės studijų aplinkos kūrimo studentams?

– Taip, dar studijuodama doktorantūroje pradėjau dirbti studijų programų komitete bei dalyvavau rengiant naujas studijų programas ar jau vykdomų studijų programų savianalizes. Įgijusi patirties vėliau įsitraukiau ir į universitetinio studijų programų komiteto veiklą.

Anksti pajutau, kad ši veikla man yra įdomi. Daugelį dalykų, padedančių sistemiškai vertinti studijų programą, jaučiu intuityviai. Aktyvus įsitraukimas į geresnės studijų aplinkos kūrimą padeda ir dėstant atskirus modulius, nes matau visų studijų programos modulių tarpusavio sąsajas, žinau, kuriose vietose reikia akcentuoti suteikiamų žinių ir ugdomų gebėjimų svarbą, jų taikymo tęstinumą, galiu parinkti tinkamus mokymo (-si) metodus.

Būdama Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) eksperte ir dalyvaudama kitų aukštųjų mokyklų studijų programų vertinimo procese galiu plačiau pritaikyti turimas žinias ir patirtį, susijusią su studijų kokybės vertinimu ir užtikrinimu. Be to, žvelgdama iš šalies, galiu kritiškiau įvertinti programų turinį ir jų vykdymo procesą, nes nebūnu tos studijų programos vykdymo proceso dalyviu. Išsakydama pastebėjimus padedu ne tik vertinamoms programoms, bet ir įgyju vertingos patirties, kurią galiu pritaikyti ir KTU programose bei savo dėstomuose moduliuose.

– Nemažai KTU studijų programų apjungia kūrybą su technologijomis – jau minėta mados inžinerija, architektūra ar muzikos technologijos. Jei jums reikėtų save įvertinti, priskirtumėte save prie „technikų“ ar „kūrybininkų“? O gal sukaupusi tiek patirties galite puikiai jaustis abejose kryptyse?

– Tiesa, kad nemažoje dalyje Universiteto studijų programų derinamas kūrybiškumo ugdymas ir technologijos. Tačiau šių dedamųjų santykis priklauso nuo industrijos specifikos ir nuo to, kurioje studijų kryptyje yra vykdoma programa.

Kasdieninėje profesinėje veikloje įkvepia ir atsakomybę sustiprina legendinio prancūzų aukštosios mados dizainerio Christiano Dioro pasakyti žodžiai: „Suknelė yra trumpalaikės architektūros kūrinys, kuriuo pagerbiamos moters kūno linijos.“

Mados industrijos specialistams reikia stiprių kūrybinių gebėjimų, kad praktiškai įgyvendinamuose sprendimuose gebėtų atspindėti mados kaip išskirtinio kultūros fenomeno dėsnius. Todėl, neabejotinai, mados inžinerijos programa yra susijusi su menu, kūryba, dizainu.

Tačiau mados produktų vystymo procesas glaudžiai siejamas su galimybe juos praktiškai įgyvendinti, taikant inžinerinio projektavimo bei serijinės, pramoninės gamybos principus, medžiagas ir technologijas. Mados produktų vystymas nesiejamas su rankų darbu, kuris būdingas aukštajai madai. Manau, kad šios srities inžinerinei ir mokslinei veiklai būtinas ir kūrybiškumas, ir gilus srities išmanymas. Jaučiu, kad aš tai turiu.

– Ar dažnai pastebite skirtumą tarp labiau meniškų ir techninėmis žiniomis besivadovaujančių studentų? Kaip mokote sujungti kūrybiškumą su technologijomis?

– Mažiau kūrybiškiems studentams sunkiau atlikti iššūkiais grįsto ar probleminio mokymosi užduotis. Jie dažniau tikisi, kad bus pateiktas labai aiškus ir detalus užduoties sprendimo algoritmas, į kurį tereikės įrašyti atitinkamą informaciją. Tačiau toks mokymasis pasižymi mažiausiu efektyvumu ir vis rečiau taikomas šiuolaikinėse technologinėse ir inžinerinėse studijose.

Tie, kurie yra linkę į mados produktų vystymo procesą žiūrėti per labiau meninę prizmę, geba sukurti produktus, pasižyminčius originaliais sprendimais bei komunikuojančiais pridėtinę produkto vertę, kuri padeda kurti emocinį ryšį su potencialiais vartotojais.

Tai, pavyzdžiui, gali būti sumaniai išplėtota ir įgyvendinta su tautos identitetu ar su tvarumu susijusi, ar kita originali idėja.

Be to, pastebėta nauja tendencija, kad ne tik gamtoje matytas vaizdinys, meno kūriniai, architektūrinės formos ar interjero elementai, bet ir žinios apie medžiagų ir technologijų inovacijas, jų taikymo galimybių supratimas gali įkvėpti ir padėti generuoti naujas dizaino idėjas. Šis naujų idėjų generavimo būdas yra labai skatinamas.