Pereiti prie turinio
ieškoti
Raudoname fone baltos spalvos atversta knyga ir pieštukas su tekstu „4 Kokybiškas išsilavinimas“. Pavaizduotas švietimo prieinamumo ir kokybės tikslas.
Ryškiai oranžiniame fone trys susijungę kubeliai su tekstu „9 Pramonė, inovacijos ir infrastruktūra“. Pavaizduojamas technologinės pažangos ir infrastruktūros vystymo tikslas.

Nuo galutinio produkto prie mokymosi proceso – ką vertiname generatyvinio DI eroje?

Svarbiausios | 2026-11-19

Įsivaizduokime studentą, kuris per vieną vakarą parengia nepriekaištingą kursinį darbą su aiškia struktūra, taisyklinga kalba ir tvarkingomis išvadomis. Dėstytojas jį įvertina puikiai. Tačiau kyla nepatogus klausimas: ar šis darbas ką nors pasako apie tai, ko studentas išmoko?

Dar visai neseniai atsakymas atrodė savaime suprantamas. Visgi šiandien jis toks nebėra. Šis klausimas tapo pagrindine dvyliktosios Kauno technologijos universiteto (KTU) Studijų inovacijų dienos, kurią organizuoja KTU mokymo ir mokymosi kompetencijų centras „EDU_Lab“, tema. Dėstytojai iš Lietuvos ir ekspertai iš užsienio aptarė, kaip generatyvinis dirbtinis intelektas (DI) keičia vertinimą ir ką apskritai reiškia mokytis šiandienio aukštojo mokslo kontekste.

Darbo kokybė ne visada atspindi studento kompetenciją

KTU studijų prorektorė doc. Kristina Ukvalbergienė dalijosi, kad universitete generatyviniam DI studijų kokybės kontekste daug dėmesio skiriama jau ne vienerius metus.

„Mes negalime nematyti, kaip generatyvinis DI keičia visą aukštąjį mokslą“, – teigė KTU studijų prorektorė. Pasak jos, su šia tema susijusių klausimų kasmet ne mažėja, o daugėja, o juos kelia tiek dėstytojai, tiek studentai.

Šį nerimą patvirtina ir tyrimų duomenys. K. Ukvalbergienė pristatė 2025 m. ir 2026 m. „Digital Education Council“ apklausų rezultatus. Daugiau kaip pusė dėstytojų mano, kad vertinimo sistemą reikia keisti iš esmės. Net 83 proc. jų nerimauja dėl to, ar studentai geba kritiškai įvertinti tai, ką sugeneruoja DI.

Kristina Ukvalbergienė
Kristina Ukvalbergienė

Labiausiai stebina tai, kad nerimauja ir patys studentai. Du trečdaliai (66 proc.) jų baiminasi, kad DI gali padaryti mokymąsi pernelyg paviršutinišką ir slopinti kritinį mąstymą bei kūrybiškumą. Ir nors dauguma DI laiko pagalbininku, padedančiu suprasti sudėtingesnę medžiagą ir net imtis sudėtingesnių užduočių, tačiau pripažįsta, kad patogumas gali būti pasiektas tikrojo, gilaus mokymosi sąskaita.

Universitetams reikia iš naujo apibrėžti mokymosi tikslus

Nors šiandien įrankiai prieinami visiems, tačiau jų prieinamumas savaime nevirsta edukacine verte. Todėl, pasak KTU studijų prorektorės, universitetams nebeužtenka mokyti, kaip naudotis dirbtiniu intelektu. Jos teigimu, būtina ieškoti atsakymo į klausimą, ką norime pamatuoti ir ar iš tikrųjų įsitikiname, kad studentas pademonstravo reikiamas kompetencijas.

Studijų inovacijų diena
Studijų inovacijų diena

K. Ukvalbergienė pasiūlė ir aiškų atspirties tašką. Dėstytojas turi apibrėžti tris dalykus. Pirma, ką studentas privalo gebėti pats, be jokių įrankių. Antra, kuriuos gebėjimus (pavyzdžiui, taisyklingą rašymą ar teksto struktūravimą) DI gali sustiprinti. Trečia, kurias kompetencijas jis gali pakeisti. Visų trijų dalykų reikia mokyti ir visus tris vertinti.

„Ar aš, kaip dėstytojas, iš tikrųjų turiu mokyti to, ko mokiau galbūt dešimt metų?“ – toks nepatogus klausimas dėstytojams neišvengiamai kyla vis dažniau. Tačiau KTU studijų prorektorė pabrėžė, kad šie pokyčiai vyksta ne tik universitetuose. Lietuvos 2026–2035 m. DI strateginėse gairėse vienas pirmųjų prioritetų – žmogų įgalinančio generatyvinio DI naudojimas ir kompetencijų ugdymas, atsakomybę ir sprendimų priėmimą paliekant žmogui.

„Technologinė transformacija pirmiausia yra kompetencijų transformacija“, – apibendrino K. Ukvalbergienė.

Vertinti vien galutinį darbą – nepakanka

Kodėl ši problema tokia aštri? KTH Karališkojo technologijos instituto (Švedija) profesorius Arnold Pears tikino, kad visa švietimo sistema remiasi prielaida, kad iš produkto galima spręsti apie procesą. Pavyzdžiui, gera esė rodo, kad studentas išmoko mąstyti, o veikiantis kodas – kad suprato programavimą.

„Generatyvinis DI nutraukė ryšį tarp proceso ir produkto, kuriuo rėmėmės visą savo akademinį gyvenimą ir kuriuo grindžiama visa aukštojo mokslo sistema“, – teigė profesorius.

Švedijos duomenimis, septyni ar aštuoni iš dešimties 8–14 metų mokinių kasdien naudoja DI atlikdami mokyklines užduotis. Būtent jie po kelerių metų sėdės universitetų auditorijose.

Siūlo integruoti laipsniškai

Vis dėlto A. Pears ragino neapsiriboti draudimais. Visuomenė jau ne kartą nerimavo dėl naujų įrankių, pavyzdžiui, skaičiuotuvo, tačiau ilgainiui išmoko jais protingai naudotis.

„Aklai priimdamas kiekvieną pasiūlymą, nieko neišmoksti, – teigė profesorius. – Tačiau paklausęs savęs, kodėl sistema siūlo kitaip nei parašei, pradedi mokytis.“

Jis siūlo generatyvinį DI į studijų programas integruoti laipsniškai. Studijose jis turėtų padėti reflektuoti, išbandyti idėjas ir atpažinti savo spragas, o darbe – dirbti greičiau ir našiau. Tačiau antrąją paskirtį galima tinkamai įgyvendinti tik tada, kai pirmoji jau patirta. „Jeigu neturite ko sustiprinti, nulis, padaugintas iš begalybės, vis tiek lieka nulis“, – sakė profesorius.

Studijų inovacijų diena
Studijų inovacijų diena

Viena labiausiai provokuojančių renginio minčių buvo profesoriaus A. Pears mintis, kad plagijavimas – dėstytojų kaltė.

Anot jo, studentai plagijuoja, kai mano, kad dėstytojams svarbus tik galutinis rezultatas, arba kai nesupranta, kam apskritai reikalinga užduotis. Todėl dėstytojai atsakymą į klausimą „kodėl?“ turėtų žinoti dar prieš įžengdami į auditoriją.

Panašiai mano ir Londono universitetinio koledžo (angl. University College London, UCL) Švietimo instituto švietimo vertinimo profesorė Mary Richardson. Ji atmeta vadinamuosius „sukčiavimo diskursus“, t. y. požiūrį, kad kiekvienas studentas iš anksto nusiteikęs pažeisti universiteto taisykles, ir primena, kad dauguma studentų sukčiauti visai nenori. Visgi grįžimo prie egzaminų su rašikliu ir popieriumi ji taip pat nelaiko sprendimu.

Be pasitikėjimo vertinimas praranda prasmę

M. Richardson siūlė pradėti nuo to, apie ką vertinimo diskusijose kalbama retai – nuo pasitikėjimo.

„Vertinant pasitikėjimas ir kontekstas yra visa ko esmė. Jeigu studentai nepasitiki vertinimu, universitetai atsiduria pralaimėtojų pozicijoje“, – įsitikinusi ji.

Ne mažiau svarbus ir priklausymo jausmas. A. Pears, remdamasis studentų nubyrėjimo tyrimais, pabrėžė, kad studijas tęsia tie, kurie universitete randa draugų ir sau tinkamą tapatybę. Jei studentai darbus kuria pasitelkę generatyvinį DI, o dėstytojai juos vertina taip pat jo padedami, niekas nieko neišmoksta, niekas neauga, o universitetas tampa mirusia vieta.

Jei produktas nebėra patikimas, lieka procesas. Tačiau, pasak A. Pears, procesas neturėtų būti sklandus. „Jeigu jums patogu, jūs nesimokote“, – sakė jis.

Studentams reikia patirčių, kuriose jie galėtų saugiai suklysti, sustoti ir pradėti iš naujo, o vertinti reikia tas proceso dalis, kurios mums iš tikrųjų rūpi.

Studijų inovacijų diena
Studijų inovacijų diena

Konkretų pavyzdį pateikė Stavangerio universiteto (Norvegija) docentės Hong Li ir Masoumeh Shahverdi. Jų kurse studentai iš dešimties šalių, tarp jų ir Lietuvos, ir iš labai skirtingų sričių (nuo architektūros iki robotikos) komandose sprendė realias problemas – „išmanųjį ir žaliąjį“ iššūkį, kurio dalį pateikė išorės partneris.

Vertinimas vyko viso proceso metu, o ne vien semestro pabaigoje. Studentai pristatė dvi tarpines ataskaitas, gavo grįžtamąjį ryšį ir tobulino darbą, o galutinį įvertinimą sudarė individuali refleksija, grupinė vizualinė ataskaita ir sprendimo pristatymas išorės ekspertams. Generatyvinis DI nebuvo uždraustas: studentai turėjo nurodyti, kur ir kaip jį naudojo, ir refleksijoje pagrįsti, kodėl jo prireikė.

Studentų refleksijos atskleidė ir netikėtų dalykų. Disleksiją turintis studentas pasakojo, kad toks mokymasis leido parodyti kūrybiškumą ir vizualinį mąstymą, kurie ilgoje akademinėje ataskaitoje būtų likę nematomi.

Technologijų pokyčių centre – žmogus

Pranešėjai neslėpė, kad galutinio sprendimo, kaip turėtų atrodyti mokymo(si) procesas, dar nėra. „Tai, kas veikia Norvegijoje, gali neveikti Lietuvoje“, – pabrėžė docentė H. Li. Tuo tarpu profesorė M. Richardson tikino, kad tobulo vertinimo pasaulyje apskritai nėra.

Nors vienas universalus sprendimas neegzistuoja, akivaizdu, kad DI amžiuje svarbu keisti patį požiūrį į mokymąsi. Dėmesys turėtų krypti ne į bandymus kontroliuoti, ar studentai naudojasi generatyviniu DI, o į tokio mokymosi proceso kūrimą, kuriame ši technologija padeda ugdyti kompetencijas, skatina tobulėti ir gilinti žinias, užuot leidusi išvengti savarankiško darbo.

Ši mintis susisiejo ir su renginio pradžioje iškeltu klausimu. Renginį pradėjusi jo organizatorė, KTU „EDU_Lab“ mokymo ir mokymosi kompetencijų centro vadovė doc. dr. Asta Daunorienė kvietė susimąstyti, ko universitetas turėtų išmokyti, kad tai išliktų svarbu visą gyvenimą, jei DI atsakymus gali pateikti per kelias sekundes.

Asta Daunorienė
Asta Daunorienė

„Man universitetas visų pirma yra studentai, dėstytojai, jų susitikimai, klausimai, idėjos ir galimybė augti kartu. Tad studijų inovacijos prasideda ne nuo technologijos, o nuo noro ieškoti geresnių būdų mokyti, mokytis ir būti kartu universitete, – sakė A. Daunorienė. – Technologijos keičiasi. Studijos keičiasi. Tačiau linkiu, kad visų šių pokyčių centre išliktų žmogus.“