Studentė: „Manote, jog studijų kokybė užsienyje geresnė nei Lietuvoje?“

Esu Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) Naujųjų medijų kalbos bakalauro antro kurso studentė ir noriu pasidalinti savo „Erasmus+“ mainų programos patirtimi, kuri netikėtai apvertė aukštyn kojomis ne tik visus asmeninius įsitikinimus apie studijas svetimoje šalyje, tačiau ir apie gyvenimą čia, Lietuvoje.

Įstojusi į universitetą Lietuvoje, giliai širdyje svajojau apie studijas užsienyje. Kaip ir daugelis ką tik mokyklą baigusių jaunuolių, mokytojų, draugų bei artimųjų buvau įtikinta, jog tuose tolimuose ir nepažįstamuose kraštuose man bus suteiktas toks aukštasis mokslas, kokio Lietuvos universitetai pasiūlyti negali. Na, žinoma, tikėjau, kad ir žmonės ten linksmesni, finansinių rūpesčių neprislėgti.

Po šios mano gyvenime ilgiausios viešnagės svetimoje šalyje ir Anglophone studies studijų MUP (Metropolitan University Prague), noriu išskirti priežastis, kodėl turėtume džiaugtis turėdami galimybę skinti mokslo šaknis bei kurti gyvenimą čia, Lietuvoje.

MUP studentai – laisvieji klausytojai

Pirmas dalykas, kuris šiame Čekijos universitete mane glumino labiausiai, buvo dėstytojų bei studentų tarpusavio bendravimas. Mano modulių priimančioje įstaigoje dėstytojai bei kurso „draugai“ neįsivaizdavo, kas aš esu, iš kur esu, ir ką čia veikiu.

Dauguma dėstytojų bei studentų manė, jog esu čekė ir, esant reikalui, bandė su manimi kalbėti savo gimtąja kalba. Be to, mano bendrakursiai čekai taip pat vangiai bendravo ir su mūsų dėstytojais diskusijose, kurias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, nes dauguma jų pasibaigdavo dėstytojo monologu.

Paskaitų metu kiekvienas užsiėmė savais darbais – dėstytojai nerišliais sakiniais ir dažnai sunkiai suprantamomis mintimis diktavo sakinius, o studentai tikrino savo socialinių tinklų paskyras, žaidė Candy Crush, o kai kurie pasivargindavo ir vieną kitą skaidrę nusifotografuoti ar sakinį užsirašyti. Taigi, galima sakyti, jog visi buvome laisvieji klausytojai, kurių vienintelė pareiga buvo ateiti į egzaminą pusmečio gale (daugiau atsiskaitymų neturėjome).

Dėstymo metodika

„Erasmus+“ studentui, kuris pusmečiui atvyko į šalį išbandyti savęs ir įgauti patirties, studijų kokybė Čekijoje ar bet kurioje kitoje užsienio šalyje retai yra prioritetas. Tačiau priimančiojo universiteto nuolatinių studijų studentai yra tie, kurių gyvenime tų pačių studijų kokybė lemia jų ateities sėkmę.

Dėl šios priežasties, sėdėdama MUP auditorijose, ne kartą klausiau savęs: „Ką šie jauni žmonės pasiima iš studijų?“, „Kokius įgūdžius jie išlavina?“.

Mūsų Amerikos kultūros dėstytojas bandė vesti diskusijas. Deja, kiekviena jų tęsdavosi trumpai, nes po vieno studento trumpo pasisakymo likusią paskaitos dalį jis kalbėdavo vienas. Taip studentai prarasdavo galimybę išmokti argumentuotai reikšti savo mintis.

Visą anglų istorijos dėstytojo paskaitų laiką nurašinėdavome skaidrių tekstą, prarasdami galimybę klausytis, ką pasakoja dėstytojas. Amerikos literatūros dėstytojui egzistavo tik viena teisinga pasakojimo detalės interpretacija, tad buvo baisu mąstyti kitaip, nei jis. Galiausiai, anglų gramatikos dėstytoja mums, antro kurso studentams, bandė paaiškinti, kad naujas sakinys prasideda didžiąja raide, o prieš jį reikia padėti tašką.

Lietuvos aukštojo mokslo pranašumai

Grįžusi atgal į KTU ir pradėjusi eiti į paskaitas netvėriau džiaugsmu – taip pasiilgta jauki atmosfera, šmaikštūs, įdomūs, skatinantys bei sudominantys dėstytojai.

Atvirkščiai nei Čekijoje, dėstytojai Lietuvoje – KTU – bendrauja su savo studentais. Paskaitos interaktyvios, o praktinės užduotys padeda ugdyti įvairius gebėjimus, kurie bus reikalingi sėkmingai ateities karjerai. Studentai į paskaitas ateina suinteresuoti, besidomintys savo studijuojamu dalyku bei įdėmiai klausantys ir besistengiantys įsisavinanti kuo daugiau gaunamos informacijos. Tuo tarpu paskaitų metu Čekijoje mačiau tik vienetus rimtai susidomėjusių studentų.

Čekijos universitete vienintelė dėstytojo užduotis buvo padiktuoti informaciją. Tuo tarpu, studijuodama KTU pastebėjau, jog dėstytojai moko, kaip išnaudoti gautas žinias ir jas pritaikyti realiose praktinėse užduotyse. Čekijoje neturėjau jokių praktinių užduočių, kur galėčiau pritaikyti teoriją, o Lietuvoje gaunu jų gausybę – prezentacijos, analizės, tyrimai, tekstų vertimai ir kitos. 

Be to, Lietuvoje, vesdami paskaitas, dėstytojai dalinasi savo asmenine patirtimi iš savo profesinės srities ir duoda patarimus. Daugelis iš jų, pamatęs potencialą, suteikia erdvę realizuoti save bei tobulinti savo gabumus. Čekijoje niekas nėra motyvuotas išnaudoti savo privalumų bei atrasti naujų gabumų universiteto erdvėje.

Galiausiai, ko labiausiai trūko Čekijoje, buvo dėstytojų konsultacijos. Lietuvoje daugelis universitetų suteikia studentui galimybę pasinaudoti konsultacija, kurios metu dėstytojas atsako į iškilusius klausimus. Deja, studijuodama MUP, tokios galimybės neturėjau.

Žinoma, universitetas nelygus universitetui, taip pat kaip ir šalis šaliai. Visi turi savo pliusų ir minusų. Bet kokiu atveju, kiekvienas turime suprasti, kad Lietuva yra nedidelis, bet galingas užtaisas, ir kaskart, kai prie jo prisiliečia talentingi, gabūs, genialių idėjų turintys žmonės, šis iššauna taip, jog į Lietuvą su susižavėjimu atsigręžia kitos pasaulio šalys.

Vienas iš šių galingų užtaisų rezultatų – KTU mokslo, studijų ir verslo centras „Santakos“ slėnis.

Lietuva ir Čekija

Studijuodama Čekijoje džiaugiausi ne tik tuo, kad mano studijų programa KTU yra fantastiškai išpildyta, kasmet vis tobulėjanti ir joje gausybė šiltų, supratingų, skatinančių bei pamokančių dėstytojų, tačiau džiugesį kėlė ir tai, jog Lietuva daugybe aspektų yra pranašesnė už tokią didelę šalį kaip Čekija.

Visų pirma, Čekijoje susidūriau su nepatogumais, kuomet reikėjo atsiskaityti vietine valiuta – čekiškomis kronomis. Daug laiko pareikalavo nuolatinis konvertavimas iš vienos valiutos į kitą, valiutų keityklų palankiausiomis sąlygomis paieška (miesto centre jų buvo dešimtys), nes ne visur turėjau galimybę atsiskaityti kortele. Lietuvoje svečiai atvykę iš ES šalių jaučiasi patogiai, kadangi čia jau cirkuliuoja euras.

Antra, daugelis mano lankytų įžymių Čekijos vietų pavadinimų yra parašyti čekų kalba. Lietuviai daugelį savo turistinių centrų išverčia bent į anglų kalbą. Pavyzdžiui, Anykščių Lajų take užsienio svečiams yra išversti ištisi lietuvių poeto A. Baranausko eilėraščio stulpeliai, jog šie galėtų nors akimirkai pasijusti mūsų krašto dalimi.  

Taip pat, vienas iš Lietuvos privalumų yra žmonių srautas. Kadangi esame maža, ne taip gerai žinoma Europos šalis, mums lengviau prasilenkti Laisvės alėjoje ar Vilniaus Katedros aikštėje. Čekijoje, norint praeiti Vaclovo aikšte, reikia nusiteikti, jog tam prireiks gerokai daugiau laiko ir kantrybės, sekant kitų žmonių nugaras ir stengiantis netyčia neužlipti jiems ant kulnų.

Galiausiai, kiekvienas lietuvis gali pasigirti greitu internetu, o čekui tenka palaukti, kol parsisiųs mėgstamą filmą ar atsidarys savo elektroninį paštą.